#045 Retrospektyva: Lėlių teatras

► Marionetės

Žurnalas „Šluota“ karts nuo karto skelbdavo įvairius satyrinius-humoristinius konkursus.
1991 m. pavasarį leidinyje buvo paskelbtas humoristinių piešinių konkursas „Lėlių teatras“.

Humoristinių piešinių konkursas „Lėlių teatras“ (1991 m.).
(Konkurso titulinės antraštės grafinis apipavidalinimas).

Kaip žinoma, lėlės teatre — tiesiog marionetės, kurias kažkas tampo už virvučių. Ši tema visais laikais buvo aktuali ir tokia ji išlieka iki šių dienų. Ir kažin, ar kada nors apskritai jos vaidmuo išnyks…
1991 m. „Lėlių teatras“ temos aktualumas (marionetės) buvo ypač ryškus (kolaborantai, okupantų pakalikai, prisiplakėliai, prisitaikėliai, mankurtai ir t.t. ir pan.)

> Marionetė / Marionette <
// „Šluota“ (1991 m., Nr. 13). //

► Storulio sapnas

Veikiausiai mažai kam žinoma, bet sovietmečiu pirmuoju lietuvišku animaciniu filmu neginčijamai buvo įvardijamas Stasio Ušinsko lėlių filmukas „Storulio sapnas“.
Man vis dar keista girdėti, kaip nufilmuotas lėlių teatro vaidinimas (nors jame yra panaudota keletas kino vaizdo montažo elementų — kadrų perplaukimai, multi (daugkartinė) ekspozicija) galėjo būti traktuojamas animaciniu lėlių filmu. Mano galva tiesiog kažkam labai norėjosi, kad Lietuvos kino kūrėjų animacinės versmės atsiradimas būtų siejamas su XX a. pradžios pasaulinės kino industrijos užuomazgomis ir plėtra.
Tarsi kažkam būtų maža, kad lėlinių filmų pradininkas Vladislovas Starevičius savo pirmuosius žingsnius kine žengė būtent Kaune.

Vladislovo Starevičiaus pirmieji filmai:

• „Virš Nemuno“ (Nad Niemnem, 1909, neišlikęs);
• „Laumžirgių gyvenimas“ (Zycie Wazek, 1909, neišlikęs);
• „Vabalai – skarabėjai“ (Zuki, 1909, neišlikęs);
• „Lucanus Cervus“ (Walka Zukov, 1910, neišlikęs).

Trumpametražinė juosta „Storulio sapnas“ kelių kino kritikų vis dar įvardijama kaip pirmasis išlikęs lietuviškos lėlinės animacijos filmas…
Ech,.. kad juos kur, — tik visiški nukvakėliai gali nufilmuotą lėlių vaidinimą/spektaklį pavadinti lėline animacija, kuriame nėra nei vieno! pokadrinio (stop-motion) filmavimo kadro…

// 1936 m. S. Ušinskas įkūrė pirmąjį Lietuvoje profesionalų Marionečių teatrą. //

Mano galva Stasio Ušinsko „Storulio sapnas“ — pirmasis lietuviškas garsinis trumpametražis lėlių-marionečių spektaklis-filmas. Antraip tada visus filmuotus lėlių teatrų vaidinimus pagal tą patį lekalą taip pat galima vadinti animaciniais lėlių filmais…
Be abejo, Stasio Ušinsko filmukas „Storulio sapnas“ yra reikšmingas įvykis Lietuvos kino bei teatro istorijai, tačiau teigti, kad 1938 m. pirmąkart Lietuvoje panaudota seniausios animacinių filmų technologijos — lėlių animacija (Puppettoon animacija) — pardon, bet tai visiškas nukvakimas… demonstruojamas plintusinis diletantizmas, kai apskritai nesuvokiama, kaip kuriama lėlinė animacija.

// Lėlinės animacijos esminis (būdingas) bruožas — pokadrinis filmavimas. //

„Storulio sapnas“ veikiau labiau įtakojo lėlių teatro raidą Lietuvoje, nei šalies animaciją, kuri savo istorinės valandos laukė net iki 1966 m. (Z. Tarakvičiaus pieštinis animacinis filmukas „Vilkas ir siuvėjas“).

Galima ilgai ir nuobodžiai ginčytis, kas yra pirmasis animacijos autorius, kas yra Lietuvos animacijos pradininkas, tačiau nufilmuotas bei sumontuotas a la lėlių spektaklis tikrai „ne iš tos operos“.

► Konkurso „Lėlių teatras“ nugalėtojas

Humoristinių piešinių konkursui „Lėlių teatras“ nupiešiau 3 karikatūras (žurnale publikuotos dvi iš jų). Metų gale žurnale „Šluota“ (Nr. 24) buvo paskelbta, kad tapau šio humoristinių piešinių konkurso nugalėtoju.

> Budelis / The Executioner <
// „Šluota“ (1991 m., Nr. 13). //

Premijinis fondas — 123 rubliai… už kurį smagiai su „Šluota“ redakcijos darbuotojais A. Pakalniu ir R. Tilvyčiu bičiuliškai „padiskutavome“ apie satyrą ir humorą.

#037 Retrospektyva: Persipynimai

Veikiausiai daugeliui bent kartą gyvenime nusišypso laimė atsidurti pasirinkimo kryžkelėje: operatyviai privalu nuspręsti, ar likti visam laikui įkalintam nykiam narve, bet sočiai pamaitintam, ar išsilaisvinus iš jo nerti į tamsią ir gūdžią nežinią. Ir ta būtino pasirinkimo takoskyra nulemia tolimesnį gyvenimo peizažą. Tokia laimė aplankė ir mane: 1987 m. gruodžio mėn. pabaigoje sudeginau tiltus valstybinio darbo galerose ir nuo pat pirmų sekančių metų dienų pradėjau dirbti Lietuvos kino studijos Animacijos padalinyje. Gyvenimas akimirksniu, tarsi kokiame Ozo šalies pasaulyje apsivertė aukštyn kojom. Monotonišką ir pilką biurokratinį darbo peizažą pakeitė spalvinga ir gyvybinga meninė kūrybinė aplinka.

> Gundymas / Temptation <
„Jaunimo gretos“ (1989 m., Nr. 7)

Taip jau susiklostė, kad mano perėjimas dirbti į LKS sutapo su Z.Šteinio pirmuoju savarankišku jo darbu animacijoje — filmuko „Dosnumas“ kūrimu.
// Pastaba: Zenono debiutinis filmukas „Buvo, buvo kaip nebuvo“ (1986) — Aukštųjų scenaristų ir režisierių kursų (Zenonas studijavo režisūrą) Maskvoje diplominis darbas. Zenono diplominio darbo vadovas — F.Chitrukas. //
1988-1990 m. laikotarpiu Z.Šteinys sukūrė veikiausiai savo du žymiausius filmukus — „Dosnumas“ (1988) ir „Kadaise Lietuvoje“ (1990). „Dosnumas“ filmuko kūrime dirbau dailininku-animatoriumi, o kuriant filmuką „Kadaise Lietuvoje“ buvau Zenono asistentas (režisieriaus asistentas).

Tame pačiame laiko tėkmės intervale dar įsipaišo Iljos Bereznicko animacinis filmukas „Bermudų žiedas“ (1988) ir Valento Aškinio „Kaktuso paslaptis“ (1989). Šiuose dviejuose filmukuose dirbau dailininku-animatoriumi.

Pasinerti į širdžiai mielą darbą visada yra šaunu. Pradžioje nardai tarsi žuvis vandenyje, o po to… „karnavalas“ baigiasi. Po kiek laiko visa tai virsta kitos prabos rutina ir savotiškomis kitomis naujomis galeromis.

> Rebusas / Rebus <
// „Jaunimo gretos“ (1989 m., Nr. 6). //

Animacija yra labai įdomus ir kūrybingas darbas, nors neretai tuo pačiu ir labai alinantis bei sekinantis užsiėmimas (ypač kai reikia 2-3 mėn. darbo apimtį padaryti per nepilną mėnesį).

// Pamenu metą, kai nusišypsojo man „laimė“ ir kartu su Ilja Bereznicku per nepilną mėnesį spėjome laiku sukurti ir „priduoti“ jo vieną iš Baubo filmukų. Kaip abu „išlipome sausi“ — atskira istorija, kuria gal kada nors ateityje pasidalinsiu kitose publikacijose. //

Analogiškai, kaip kad mūsų dabartinės vasaros ir žiemos (kai šaltį keičia alinantis karštis ir atvirkščiai), taip prisiminimais pargrįžta ir anuometinis darbas animacijoje. Prisimenamas būvis, kai vienu metu ari vos ne iki pajuodavimo, o kai darbų lavina nuvilnija — lieki sėdėti visiškame štilyje. Bet visas „linksmumas“ glūdėjo kiek giliau: kaip taisyklė, dažniausiai prastovos slinkdavo šaltuoju metų laiku, o vasarą darbai virte virdavo. Mat metų pradžioje, kol vykdavo filmuko gamybos paruošiamieji darbai (režisieriai šlifuoja režisūrinį scenarijų, piešia kadruotės, kuria personažus atlieka spalvinius bandymus, gludina ir eskizuoja būsimo filmo detales), studijos darbuotojai (animatoriai, dailininkai) sėdėdavo prastovose. Ir visas darbymetis persimesdavo į parduotas vasaras…

Animacinių filmukų gamybos metu karikatūrų piešimui praktiškai nelikdavo laiko.

// Pastaba: karikatūros sukūrimas tai nėra vien tik piešimo procesas. Prieš sėdant piešti, dar reikia gero laiko šmoto pasukti galvą, kad sugalvoti karikatūros temą, įvynioti pasirinktą idėją į konkretų siužetą, permąstyti detales. Karikatūra — tai savotiškas mini spektaklis ant popieriaus, kuriame vienu ir tuo pačiu metu esi ir scenaristas, ir režisierius, ir apšvietėjas, ir net ugniagesys!.. Ir šis procesas (temos ir idėjos išgryninimas) gali tęstis ne vieną dieną ir ne dvi. //

Anuomet mane karikatūros dažnai „gelbėdavo“, o ypač tada, kai darbas animacijoje pavirsdavo a la irklavimu gelerose. Tad nupiešti vieną ar kitą karikatūrą savo malonumui, tiesiog būdavo savotiška atgaiva širdžiai nuo begalinės rutinos.

Panašiai ir sugulė mano karikatūrų piešimo vaga 1989 metais: metų pradžioje, kol buvo gamybinė prastova animacijoje, nupiešiau ypač daug karikatūrų, o pavasarį, kai nupiešiau Avių ciklą bei 5 karikatūras XV respublikinei karikatūrų parodai, daugiau tais metais nenupiešiau nei vienos karikatūros (turima galvoje karikatūras spaudai).

// Kadangi po ranka gulėjo dar šviežiai nupieštos 55 karikatūros (karikatūrų ciklų „kiaulės“, „šunys“, „avys“ darbai), veikiausiai praktiškai nejaučiau vidinio poreikio piešti naujus darbus. Šių trijų ciklų karikatūras gal kokį gerą trejetą metų, laiks nuo laiko ir pateikinėjau įvairių šalies leidinių redakcijoms. //

Kadangi 1989 m. jau buvo daug kur „atleistos“ vadelės, kai jau galima buvo pasišaipyti iš anksčiau buvusių tabu temų, nupiešiau ir įteikiau žurnalo „Jaunimo gretos“ redakcijai kelis šiek tiek kontroversiškus (anų dienų realijų lygmuo) darbus.

„Jaunimo gretos“ atspausdino dvi naujas karikatūras ir vieną iš anksčiau pateiktų.

Tiesioginio pasišaipymo iš Tarptautinės moters dienos leidinys nespausdino (karikatūra, kurioje pijokas kelia bokalą ir sako: „Tegyvuoja tarptautinis nugėrimas!“), bet užslėptą mintį, asociatyvią karikatūrą (aštuntuko formos balionas), žurnalas atspausdino.

> Balionas ir adata / Balloon & Needle <
// „Jaunimo gretos“ (1989 m., Nr. 3). //

* * *

Šarūnas Facebook