100 parabolių

Du metus kiekvieną savaitę (ketvirtadieniais) be pertraukos savo bloge publikavau parabolės.
Pačioje pradžioje planavau vienerius metus šitai daryti, bet po to nusprendžiau, kad gal 100 parabolių bus sveikiau suvaldyti vidinį praradimo sopulį.
Visuomet yra skausminga žiūrėti, kai kažkada nuostabiai žydintis medis palengva vysta ir nenumaldomai artėja tai, kas laukia kiekvieno iš mūsų — logiška gyvenimo tėkmės baigtis.
Praradimo skausmas užvaldo protą ir nepaleidžia, ir jokie filosofiniai išvedžiojimai apie gyvybės trapumą, laikinumą nepadeda.
Parabolių publikacijos — viena iš pasirinktų formų, kurios nutiesia taką link susitaikymo su praradimu. Negalima pakeisti to, kas neišvengiama.

100 parabolių publikacijos — savotiški terapijos seansai sau pačiam.
Parabolės buvo pasirinktos ir publikuotos atsitiktine tvarka ir seka.
Vienintelė parabolė, kuri, tarsi kibirkštis, davė pradžią ciklui — „Baltas ir juodas vilkas“.
Tiesiog dar ligų karuselės pradžioje stengiausi įvairiais būdais nuginti juodas mintis.
Ir kaipsyk pasitaikė proga perskaityti patrauklią parabolę, kurią ir perpasakojau ligos patale gulinčiai mamai. Išklausiusi ją, mama nusišypsojo. Bent akimirkai jos mintis pavyko praskaidrinti. Šitai ir paskatino mane ieškoti „mintis nuginančių“ parabolių.

Todėl 100-tą parabolių ciklą dedikavau savo mamai.

Štai, ta pati pirmoji parabolė apie baltą ir juodą vilkus.

* * *
Garbaus amžiaus senelis bando paaiškinti savo anūkui, kas yra gyvenimas:
Senolis:
— Gyvenimas, tai, tarsi dviejų vilkų tarpusavio nuolatinė kova tavyje. Vienas vilkas atstovauja baimę, neapykantą, blogį, priešiškumą. Kitas vilkas simbolizuoja meilę, pagarbą, gerumą, džiaugsmą.
Anūkas:
— O kuris vilkas galiausiai laimi?
Senolis:
— Tas, kurį tu maitini…

 

* * *

Šarūnas Facebook

Prisiminti save

#100 Parabolė: Prisiminti save

Gali prisiminti begalę dalykų, — tu gali tapti visuotine enciklopedija; tavo protas sugeba įsiminti net viso pasaulio bibliotekas, tačiau tai nėra tinkama atmintis. Tėra vienintelis tikras prisiminimas — tai akimirka, kai tu prisimeni save.

Gautama Buda šitai iliustravo senoviniu pasakojimu apie liūtę, šokinėjančią nuo vienos kalvos ant kitos. Ji buvo nėščia ir pagimdė kaipsyk šuolio metu. Jos liūtukas nukrito į avių bandą, kuri jį ir išaugino. Natūralu, kad jis save laikė avimi. Buvo šiek tiek keista matyti jį tokį didelį ir nepanašų į nieką kitą. Bet, galbūt, jis buvo išsigimėlis. Užaugino jį vegetaru.

Kartą senas liūtas ieškodamas maisto prisiartino prie avių bandos. Jis negalėjo patikėti savo akimis. Tarp avių bandos vaikštinėjo puikiai nuaugęs liūtas, o avys jo visiškai nesibijojo. Senasis liūtas užmiršo apie maistą ir ėmė vytis bandą. Tačiau jaunasis liūtas taip pat ėmė bėgti kartu su banda. Galų gale patyręs liūtas pagavo jaunąjį liūtą. Šis verkė ir kūkčiojo:
— Prašau, leiski man sugrįžti pas savo gimines!

Bet senasis liūtas nutempė jį prie artimiausio ežero kranto, ramaus, be jokių bangelių, lygaus, tarsi veidrodis, ir privertė jį pažvelgti į savo atspindį ežere, šalia savojo, senojo liūto atspindžio. Įvyko netikėta transformacija. Iškart, kai tik jaunasis liūtas pamatė savo atvaizdą  ir suprato, kas jis beesąs, smarkiai ir griausmingai suriaumojo. Per visą slėnį aidas išnešiojo šį riaumojimą. Anksčiau jaunasis liūtas niekada neriaumojo, nes visada manė esąs avis ir niekada tuo net neabejojo.

Senasis liūtas pasiteiravo:
— Taigi, aš savo darbą atlikau. Dabar viskas priklauso tik nuo tavęs. Ar tu nori grįžti atgal į bandą?
Jaunasis liūtas nusikvatojo ir tarė:
— Atleisk man, aš visiškai pamiršau, kas aš esu. Be galo esu tau dėkingas, kad padėjai man tai prisiminti.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Du angelai

#099 Parabolė: Du angelai

Keliaujantys du angelai apsistojo pernakvoti pasiturinčios šeimos namuose. Kadangi šeimininkai nebuvo svetingi ir nenorėjo angelų įkurdinti svečių kambaryje, jie nugrūdo juos nakčiai į šaltą rūsį. Kai angelai klojo lovas miegoti, vyresnis angelas pastebėjo sienoje skylę ir užtaisė ją. Tai pamatęs, jaunesnis angelas pasiteiravo, kodėl šis taip pasielgė. Vyresnis atsakė:

— Ne viskas yra taip, kaip atrodo.

Kitą naktį angelai apsistojo pernakvoti labai skurdaus, bet svetingo vyro ir jo žmonos namuose. Pora pasidalino su angelais savo varganais maisto trupiniais ir pasiūlė jiems miegoti savo lovose, kad šie galėtų gerai išsimiegoti. Nubudę ryte angelai aptiko šeimininką ir jo žmoną verkiančius. Jų vienintelė karvė, kurios pienas buvo vienintelis pragyvenimo šaltinis, gulėjo pastipusi tvarte. Jaunesnis angelas paklausė vyresniojo:

— Kaip tai galėjo nutikti? Juk pirmasis šeimininkas turėjo viską, bet tu jam padėjai. Tuo tarpu ši šeima nors turėjo tiek mažai, bet buvo pasirengusi dalytis viskuo, o tu leidai, kad jie netektų savo vienintelės karvės. Kodėl?

— Ne viskas yra taip, kaip atrodo, — atsakė vyresnis angelas. — Kai mes buvome rūsyje, aš aptikau sienoje skylę, kur gulėjo paslėptas aukso lobis. Jo šeimininkas gi buvo storžievis ir nebuvo palankus daryti gera. Aš užtaisau rūsio sienoje skylę, kad jis niekada nerastų to lobio. Kai kitą naktį, kai mes miegojome patogiai įsitaisę lovose, nakčia atėjo mirties angelas pasiimti šeimininko žmonos. Aš atidaviau jam karvę vietoj jos. Taigi, ne viskas yra taip, kaip atrodo. Mes niekada negalime žinoti visko. Ir net jei dora tūno tavyje, vis vien dar reikia įtikinti tave pasikliauti tuo, kad viskas, kas vyksta, yra tavo paties labui. O šitai suprasi tik metams bėgant. Kai kurie žmonės atsiranda mūsų gyvenime ir gana greitai išnyksta, kiti gi tampa mūsų draugais, bet stabtelėja minutei. Vakar diena — tai istorija. Rytojus — apgaubtas paslapties. Šiandiena…

Dabartis — tai dovana. Gyvenimas yra stebuklas, kur kiekvienos akimirkos skonis yra nepakartojamas!

 

* * *

Šarūnas Facebook

Apie komforto zoną

#098 Parabolė: Apie komforto zoną

Kiekvieną dieną paukštė glaudėsi po sauso medžio šakų pastoge, kuris stovėjo didžiulės negyvenamos dykumos viduryje. Kartą atskriejo uraganas ir išrovė medį su visomis šaknimis. Ieškant naujo prieglobsčio vargšei paukštei teko įveikti šimtus mylių, kol galiausiai ji pasiekė sodą, kur vanduo maloningai čiurleno, o gausybės vaisių nukabintos medžių šakos skleidė gardaus aromato kvapus.

Jeigu sausas medis būtų išlikęs stovėti, jokia jėga nepriverstų paukštės palikti savo taip prisirištos įprastos vietelės.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Praeitis – dabartis – ateitis

#097 Parabolė: Praeitis — dabartis — ateitis

Trys išminčiai susiginčiję diskutavo apie tai, kas yra svarbiau žmogui — jo praeitis, dabartis ar ateitis. Vienas iš jų tarė:
— Mano praeitis įtakoja tai, kuo aš esu. Aš moku daryti tai, ką išmokau praeityje. Aš tikiu savimi, nes man gerai sekėsi daryti tai, ko aš ėmiausi praeityje. Man patinka žmonės, su kuriais man buvo gera anksčiau, ar į juos panašūs. Žvelgiu aš į jus dabar ir jau matau jūsų šypsenas, ir laukiu jūsų prieštaravimų, kadangi mes jau ne kartą ginčijomės, ir aš jau žinau, kad nesate nusiteikę pritarti prieš tai nepaprieštaravus.

— Tai kad neįmanoma jiems pritarti, — tarė kitas, — jeigu tu būtum teisus, žmogus būtų pasmerktas, kaip kad voras, sėdėti diena iš dienos savo įpročių voratinklyje. Asmenybę formuoja jos ateitis. Nesvarbu, ką aš žinau ir moku dabar — aš mokysiuosi to, ko man prireiks ateityje. Mano vizija, kuo aš noriu būti po dvejų metų, kur kas realesnė, nei mano prisiminimai apie tai, koks aš buvau prieš dvejus metus, nes mano veiksmai nepakeis praeities, bet įtakos ateitį. Man patinka žmonės, nepanašūs į tuos, kuriuos aš anksčiau pažinojau. O pokalbis su jumis man yra įdomus todėl, kad nekantraudamas laukiu patrauklios kovos ir netikėtų minčių vingių.

— Jūs visiškai pamiršote, — įsiterpė trečias, — kad praeitis ir ateitis egzistuoja tik mūsų mintyse. Praeities jau nebėra, o ateities dar nėra. Ir nepriklausomai nuo to, ar jūs prisimenate praeitį, ar svajojate apie ateitį, jūs galite veikti tik dabartyje. Tik nūdienoje galima kažką pakeisti savo gyvenime — nei praeitis, nei ateitis mums nėra pavaldi. Tik dabartyje galima būti laimingu: prisiminimai apie praeityje patirtą laimę — liūdni, tikėtis laimės ateityje — nerimastinga.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Vilkas ir Aviganis

#096 Parabolė: Vilkas ir Aviganis

Vilkas pasigavęs Ėriuką tempia jį miško link. Staiga jis pamato, kad link jo Aviganis atbindzena — dantyse įsikandęs Vilkiuką neša. Ėmė maldauti Vilkas:
— Paleisk mano įpėdinį. Aš atiduosiu tau Ėriuką ir niekada daugiau jų nemedžiosiu.
— Tai jau ne! Jeigu tu nemedžiosi Avių, tai kokia iš manęs bus nauda ūkyje? Nebent nemokamai visokias atmatas srėbti. Be to, jeigu aš paleisiu Vilkiuką, tada užaugs dar vienas grobuonis ir prisiveis į save panašių plėšrūnų visą vadą. O tai taip pat yra blogai, — jokios ramybės man nebus. Taigi, tegul viskas lieka taip, kaip yra! — tarė Aviganis nusinešdamas Vilkiuką gyvenvietės link.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Rojų pasiekia tik tie, kurie nepalieka savo draugų

#095 Parabolė apie draugus

Pasimirė žmogelis. Jo šuo atsigulė šalia ir taip pat numirė. Stovi priešais auksinius vartus žmogaus siela, o šalia jos — šuns siela. Prie vartų — sargas.
— Kas tai per vieta? — paklausė pakeleivis vartų sargo.
— Tai rojus, tu jau numirei. Dabar gali įeiti ir visapusiškai atsipalaiduoti.
— Ar ten yra vandens?
— Kiek tik širdis geidžia: švarūs fontanai, vėsūs baseinai…
— O pavalgyti duos?
— Visko, ko tik panorėsi.
— Bet kartu su manimi šuo.
— Atsiprašau, pone, bet šunis įsivesti draudžiama, — pareiškė sargas, rodydamas į pakabintą ant vartų lentelę su užrašu „Šunims draudžiama!“. — Jis turės būti paliktas čia.
Žmogus nepanoro eiti į vidų, jis apsisuko ir nuėjo šalin. Eina jie toliau, mato kitus vartus, ant kurių nieko nėra parašyta, o greta jų sėdi sargas įsitaisęs.
— Atsiprašau, gerbiamas…
— Petras aš.
— O kas yra už šių vartų?
— Rojus.
— O ar galiu kartu ir šunį pasiimti?
— Žinoma!
— O ten, anie pirmi vartai, į kur jie veda?
— Į Pragarą. Rojų pasiekia tik tie, kurie nepalieka savo draugų.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Apie gyvenimo filosofiją

#094 Parabolė apie gyvenimo filosofiją

Atėjęs į auditoriją skaityti paskaitos, filosofijos profesorius pasidėjo ant stalo stiklainį ir pridėjo į jį didelių akmenų. Po to klausia studentų:
— Ar stiklainis pilnas?
Šie patvirtino, kad taip, pilnas. Tada profesorius išsiėmė iš krepšio skardinę nuo kavos, pilną smulkių akmenėlių ir supylė juos į stiklainį. Akmenukai gražiai užpildė tarpus tarp didelių akmenų. Profesorius vėl paklausė studentų, ar stiklainis pilnas ir šie juokdamiesi jam pritarė. Tada profesorius išsitraukė iš kišenės maišelį smėlio ir supylė jį į stiklainį. Smėlio kruopelės subiro į pačius mažiausius plyšelius tarp akmenų, visiškai užpildydamas stiklainį. Ir vėl profesorius paklausė studentų, ar dabar stiklainis pilnas. Ir šie vėl atsakė — taip. Tada profesorius paėmė nuo stalo du puodelius kavos ir supylė juos į stiklainį. Kava subėgo ir susigėrė. Studentai nusijuokė.
—Taigi, — tarė profesorius, — dabar įsivaizduokite, kad šis stiklainis yra jūsų gyvenimas. Didieji akmenys simbolizuoja svarbiausius jūsų gyvenimo dalykus: šeimą, vaikus, draugus, mylimąjį, sveikatą, darbą. Net jei visa kita dingtų, jie vis tiek liktų jums svarbūs ir suteiktų jūsų gyvenimui prasmę. Smulkūs akmenėliai yra antraeiliai, mažiau svarbūs dalykai: automobilis, butas, studijos… Smėlis simbolizuoja visai nesvarbius, nereikšmingus dalykus, netgi lėkštus dalykus. Ir jeigu jūs iš pradžių pilsite smėlį, tai inde neliks vietos nei dideliems akmenims, nei smulkiems akmenėliams. Skirkite daugiau dėmesio svarbiems dalykams. Raskite laiko savo vaikams. Rūpinkitės savo sveikata. Liks pakankamai laiko ir darbui, ir namų ruošai, ir vakarėliams, ir kitkam… Rūpinkitės pirmiausia didžiausiais, nes tik jie yra tikrai vertingi, nusistatykite teisingus prioritetus, o visa kita — tai tik smėlis.
Vienas iš studentų pakėlė ranką ir paklausė, ką reiškia tie du puodeliai kavos.

Profesorius nusišypsojo ir atsakė:
— Džiaugiuosi, kad paklausėte. Tai reiškia, kad nesvarbu, koks pilnavertis jūsų gyvenimas būtų, porai puodelių kavos su gerais draugais visuomet turėtų atsirasti laiko!

 

* * *

Šarūnas Facebook

Požiūris į gyvenimo sunkumus

#093 Parabolė apie požiūrį į gyvenimo sunkumus

Vieną dieną pas tėvą atėjo duktė, jauna moters, ir liūdnai pasiguodė jam:
— Tėti, aš taip pavargau nuo visko, mane pastoviai kamuoja nesibaigiantys sunkumai darbe ir asmeniniame gyvenime, aš nebeturiu daugiau jėgų… Kaip man įveikti visas susikaupusias problemas?
Tėvas tarė:
— Leisk tau šį bei tą parodyti.
Jis ant viryklės užkaitė tris puodus su vandeniu ir atsinešė morką, kiaušinį ir kavą. Kai vanduo užvirė, jis kiekvieną atskirą ingredientą sumetė į atskirus puodus. Po keleto minučių išjungė viryklę ir paklausė dukters:
— Pasakyk man, kokius pokyčius tu matai?
— Na, morka ir kiaušinis išvirė, o kava ištirpo, — atsakė mergina.
— Teisingai, — tarė tėvas, — bet jei mes pažvelgsime šiek tiek atidžiau, pamatysime, kad kieta morka, pavirusi suminkštėjo ir pasidarė lanksti. Kiaušinis, kuris prieš tai buvo trapus ir skystas, sukietėjo. Nors išoriškai jie išliko tokie patys, bet vidiniai pokyčiai akivaizdūs dėl jiems priešiškos aplinkos poveikio — verdančio vandens. Panašiai yra ir žmonėms — išoriškai stiprūs žmonės gali išsibalansuoti ir suknežti, o trapūs ir minkšti tik sutvirtėja ir tampa stipresni…
— O kava? — nustebusi paklausė dukra.
— O taip, kava — tai bene pats įdomiausias dalykas. Ji visiškai ištirpo agresyvioje aplinkoje ir tuo pačiu pakeitė ją — verdantį vandenį pavertė nuostabiu kvapniu gėrimu. Yra tokių žmonių, kurių negali paveikti aplinkybės — jie patys jas keičia ir suteikia joms visai naują pavidalą, o tuo pačiu iš situacijos išspaudžia, kiek galima daugiau naudos ir žinių sau. Tad kiekvienas laisva valia pats pasirenka, kuo jis nori būti atsidūręs sudėtingoje situacijoje.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Du grybautojai

#092 Parabolė: Du grybautojai

Vėlyvą rudenį susitiko du grybautojai.
— Pasisekė tau šiais metais, — tarė vienas. — Žiūriu, praturtėjai tu: ir namą pasistatei, ir buitį susitvarkei, ir dukrą ištekinai. O man nesiseka: kiek kartų ėjau į mišką, vis grįždavau tuščiomis.
— Taip, šie metai prasti grybautojams, — atsakė kitas. — O aš nuėjau į mišką, pažiūrėjau: kiek akys aprėpia — kalnai uogų. Pintinę pakeičiau į kibirus ir tapau uogautoju.
— Kaip tu galėjai! — pasipiktino pirmasis. — Juk mes ne kažkokie uogautojai, o tikri grybavimo tradicijų paveldėtojai!
— Na ir kas? — nusistebėjo antrasis. — Kitais metais bus puikus riešutų derlius. Nagi, eikime kartu riešutauti!
Bet užsispyręs grybautojas jau nueidinėjo, nervingai mojuodamas tuščia pintine.

 

* * *

Šarūnas Facebook