Veidas

#047 Retrospektyva: Veidas

Animacijos turbinų verpetų sūkuriai savo naguose mane laikė tvirtai ir nepaleido beveik iki pat naujo tūkstantmečio. Anuomet darbo laiko liūto dalis tekdavo vien animacijai. Artėjant tūkstantmečiui animacijos užsakymų apimtys tolydžio mažėjo, tad radosi daugiau laisvo laiko, kurį galima buvo skirti ir savo kūrybai.
// Nuo 1992 m. rudens iki 1997 m. pavasario sugebėjau nupiešti tik tris karikatūras.
Viena iš jų buvo atspausdina leidinyje „Naujasis kapitalas“. //

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, Cartoon, Karikaturen, Caricatura.
> Viktorija / Victory <
> Žurnalas „Naujasis kapitalas“ (1997 m.) <

> Viktorija / Victory <
> Žurnalas „Naujasis kapitalas“ (1997 m.) <


Atsiradęs noras vėl grįžti prie karikatūrų piešimo realizavosi 1997 m. pavasarį — Lietuvos karikatūrų parodai nupiešiau dvi karikatūras: „Išmalda“ ir „Musmirinis baravykas“. Abi karikatūros buvo eksponuojamos parodos galerijoje.

Malonus širdžiai grįžimas išsirutuliojo į sumanymą pristatinėti Lietuvos karikatūristus ir jų darbus kuriame nors didesnį tiražą turinčiame šalies populiariame žurnale-savaitraštyje.

Žurnalo „Šluota“ jau nebuvo, tad erdvės, kur galima būtų gausiai publikuoti karikatūras praktiškai nebeliko.

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, Cartoon, Karikaturen, Caricatura.
> Išmalda / Alms <
> 1997 m. Karikatūrų paroda. <

> Išmalda / Alms <
> 1997 m. Karikatūrų paroda. <


Tuo metu populiarus ir pastovią skaitytojų auditoriją turėjo savaitraštinis žurnalas „Veidas“, kuris buvo vienas iš nedaugelio, kuriame tvyrojo tinkama erdvė pristatinėti Lietuvos karikatūristus. 1997 m. balandžio mėn. apsilankiau žurnalo „Veidas“ redakcijoje.

Veido veidas

Buvo praėję keleri metai po Nepriklausomybės atkūrimo. Pagalvotumei, kad tai laikas, kada galima buvo jau laisvai kvėpuoti ir atvirai, nevaržomai kurti bei tikėti, jog marazmatikai ir kvailybių karuselės išnyko ir nebesugrįš…
1997 m. — tai metas, kai karikatūros sėkmingai buvo išstumtos iš leidinių (jau buvo uždaryta daugelis anksčiau gyvavusių laikraščių ir žurnalų, kurie publikuodavo linksmosios grafikos darbus, o išlikę leidiniai beveik nespausdino (meninių) karikatūrų).
Karikatūrų sklaidos nišos paieška atvedė mane pas tuometinę „Veidas“ leidinio vyr. redaktorę Rossetą Vingevičiūtę (Wilbur). Su ja buvo sutarta, kad kiekvieną savaitę žurnalo puslapiuose bus pristatomi Lietuvos karikatūristai ir jų kūryba.
Karikatūristų bendruomenė palankiai sutiko šią žinią: geranoriškai bei gausiai menininkai paruošė ir siuntė medžiagą apie save būsimoms publikacijoms. Palengva projektas įsivažiavo ir netrukus jau tekėjo įprasta, nusistovėjusia vaga. Tuo metu net sunku buvo įtarti, kad vieną dieną, tarsi griaustinis iš giedro dangaus, ims ir viskas sugrius.
Tai kas gi atsitiko?
Tarsi ir nieko itin ypatingo ar keisto: nei redakcija sudegė, nei pasaulis apsivertė, nei sukauptas žinių bagažas kuom nors ypatingu ir netikėtu pasipildė.
Paprasta, eilinė ir, kaip daugelis pasakytų — banali istorija. Viename iš žurnalo „Veidas“ numerių buvo pristatytas karikatūristas Arturas Bukauskas bei atspausdintas pluoštas jo naujausių karikatūrų. Praėjus vos kelioms dienoms po naujo žurnalo numerio pasirodymo prekyboje, žurnalo redaktorė perdavė leidėjo verdiktą — tolimesnis bendradarbiavimas nutraukiamas. Priimtas sprendimas galutinis ir neskundžiamas.

pieš. Arturas Bukauskas

pieš. Arturas Bukauskas

pieš. Arturas Bukauskas

pieš. Arturas Bukauskas


Po šio kazuso ir pati leidinio redaktorė netrukus buvo pakeista nauju darbuotoju (gal „begėdiškų“ karikatūrų publikacija tik paskatino, arba tapo pretekstu, o gal tai — tik viso labo nelemtas sutapimas, tačiau netrukus ji paliko „Veidas“ redakciją).
Gan greitai po „begėdiškos“ publikacijos žurnalo redaktorę pakeitė naujas vadovas, kuris paporino, kad jis atsirinko vieną „tinkamą“ leidiniui autorių (jiems patikusio autoriaus piešimo stilių). Tačiau ir šis pokytis buvo laikinas — greitai ir naujas formatas buvo „užrauktas“.
Anuomet dar bandžiau išsiaiškinti, kodėl nutraukiama gana sėkmingo bendradarbiavimo gija, tačiau man taip ir nepavyko atraizgyti, kadangi suprantamos ir aiškios motyvacijos, loginio paaiškinimo taip ir nebuvo pateikta. Tiesiog iš pokalbio konteksto galima buvo suprasti: „Arturo karikatūros neatitinka „Veido“ veido…“
Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos anuometinis leidėjo sprendimas dėl Arturo karikatūrų (leidėjo pasipiktinimas „begėdiškomis“ karikatūromis) ir tuo metu, ir dabar atrodo visiškai kvailas, nelogiškas ir net tamsuoliškai trumparegiškas, kuris tegali sukelti užuojautos šypseną arba sarkastišką pašaipą visagaliam bukumui.

pieš. Arturas Bukauskas

pieš. Arturas Bukauskas


Pamenu, kad tuo metu tai buvo tikrai netikėtas, keistas ir visiškai nesuprantamas leidėjo žingsnis. Mums, karikatūristams, kurie matėme daugybę įvairiausio lygio pasaulio karikatūrų, šie Arturo „nekalti“ satyriniai piešinėliai tebuvo „nuotaikingos“ karikatūros, gal kiek ir „drąstiškesnės“ (atsižvelgiant į bendrą atspausdintų karikatūrų visumą tuo metu), tačiau esmės tai nekeitė — viso labo tai buvo „normalios“, kokybiškos, gero satyrinio kalibro karikatūros.
Tačiau leidėjas atspausdintose karikatūrose  įžiūrėjo „Dangus griūva!“… — ką jau čia ir bepadarysi, jeigu smegeninė tik tiek tesugebėjo identifikuoti.

1997 m. pavasarį, po 6 metų pertraukos grįžau į karikatūrų piešimo vagą: Lietuvos karikatūrų parodai nupiešiau pora karikatūrų. Ir nors tai buvo vos du darbai, tačiau sugrįžimas į linksmosios grafikos trasą buvo malonus širdžiai jausmas.

Treji intensyvūs darbo metai animacijoje per kuriuos įsisavinti skaitmeninio piešinių apdorojimo pagrindai, bei sukaupta didelė praktinių įgūdžių patirtis nesąmoningai paruošė dirvą žengti naujos formos — skaitmeninio piešimo (2D) keliu.

* * *

Bus daugiau: ► Retrospektyva #048
// 1998 m. Pirmoji spalvota karikatūra sukurta skaitmeniniais piešimo įrankiais. //

Finalinis akordas. Uždanga

#046 Retrospektyva: Finalinis akordas. Uždanga

Finalinė griūtis

Senos sistemos griūties ir dūžimų smagratis jau buvo įsisukęs negrįžtamai, kuris galop subyrėjo po GKČP Rugpjūčio pučo – 1991 m. rugpjūčio 19–22 nesėkmingai baigėsi Tarybų Sąjungos valdžios elementų bandymas perimti valdžią iš TSRS prezidento ir generalinio sekretoriaus.
// Lietuvoje po pučo žlugimo TSRS kariškiai apleido visus šalyje užimtus pastatus. Rugpjūčio 22–23 d. Aukščiausioji Taryba–Atkuriamasis Seimas uždraudė Lietuvos komunistų partiją (TSKP) ir TSRS represinių institucijų veiklą šalyje. Pučo žlugimas pagreitino Lietuvos pripažinimą tarptautinėje bendruomenėje. //

Ore tvyrojo džiugus, bet tuo pačiu ir neaiškus laikmetis, kai tiesiog akyse visos senos sistemos dekoracijos subyrėjo negrįžtamai.
Tai buvo laikmetis, kai sena sistema pranyko, o nauja dar tik žengė pirmuosius žingsnius: šioks toks bauginančios nežinios ir netikrumo pojūtis kaitino atmosferą, kai negali nuspėti, kas laukia už posūkio.
Būsena, lyg eitum aukštu, aukštu tiltu iš vieno savo gyvenimo kranto į kitą, žinodamas, kad tiltas užpakaly tavęs byra, pavirsdamas neįžvelgiama migla, ir kur jau niekados negalima bus sugrįžti atgal. Tarsi iš realybės bristum į sapną, kur pasitinka kone mistiška nežinia.
Suirutės, netikrumo dėl rytdienos, neapibrėžtumo buvo pilni kampai. Ir visame šiame įsismarkavusiame sūkuryje privalu buvo išgyventi. Tačiau visų širdis šildė džiugi palaima: raudona rūškana pagaliau pasitrauks iš Marijos žemės padangės.

Kad ir kas nenutiktų, tačiau jaunystėje vis vien ateitis šviečia optimistiškai!

Juokai juokais

1991 metais man pasitaikė puiki proga išbandyti jėgas kuriant savo paties animacinį filmuką „Juokai juokais“. Šis mano režisuotas animacinis filmukas vėliau pasitarnavo puikiu tramplinu imtis generuoti vien tik savo paties kuriamą animacijos produkciją. Po kiek laiko kartu su bendraminčiu bičiuliu įkūrėme nepriklausomą animacinių filmų studiją. Tad su valdiško darbo modeliu buvo atsisveikinta visiems laikams.
Susiklosčiusių aplinkybių tėkmė nuklojo pamatus naujos kūrybinės krypties vektoriui: įsisukęs animacijos turbinų verpetas mane įtraukė į savo galingo sūkurio nagus, kuriuose intensyviai darbavausi beveik iki pat naujo tūkstantmečio.

Finalinis akordas. Uždanga

1992 m. karikatūrų piešimas dar riedėjo tik iš inercijos, bet apsukos jau buvo ne tokios, kaip anksčiau.
Pasižvalgius po savo 1992 m. nupieštus karikatūrų aruodus regimas akivaizdus išdegintos žemės vaizdelis: per visus tuos metus nupiešta vos 4 karikatūros iš kurių trys – darbai tarptautinėms karikatūrų parodoms (Turkija, Belgija, Italija).

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, Cartoon, Karikaturen, Caricatura.
> Kalinys / Prisoner <
Beringen (Belgija) 1992 m. Tarptautinė karikatūrų paroda

> Kalinys / Prisoner <
// Piešinys tarptautinei karikatūrų parodai Beringen (Belgija) 1992 m. //
// Belgium 15de Internationale Kartoenale Beringen 1992 //


Kartu su Nepriklausomybės atgavimu žurnalui „Šluota“ buvo nukirpta LKP CK finansinių injekcijų bambagyslė. Ir nors dar kurį laiką redakcijos kolektyvas bandė kapstytis ir plūduriuoti paviršiuje bei nepaskęsti, tačiau be rimto finansinio maitintojo žurnalas neturėjo šansų išlikti, tad jį ištiko panašus į daugelį to meto LKP CK finansuotų leidinių likimas — bankrotas.
Maždaug nuo 1991–1992 m. palaipsniui ėmė gesti 1956 m. įžiebta ir daugel metų bujojusi satyros ir humoro kalvės krosnis, kurioje darbavosi didelis pulkas talentingų šalies karikatūristų, rašytojų-satyrikų, poetų-satyrikų, dailininkų, humoristinio žodžio meistrų.
Tai buvo išties svarbus, turiningas ir reikšmingas leidinys (satyros ir humoro bei karikatūrų meno puoselėjimo prasme), kurio puslapiuose per beveik 40 egzistavimo metų gimė, brendo ir užaugo didelis būrys gabių menininkų. Šio leidinio dėka sudygo ir išsiskleidė spalvinga Lietuvos karikatūros meno puokštė.

Dar kiek anksčiau nei kad žurnalas „Šluota“ rėžėsi, 1992 m. aš pristabdžiau savo karikatūrų piešimo arklius – net ir karikatūrų parodose nedalyvavau iki 1997 m.

Karikatūra „Kiekvienam savo (lietsargis)“ buvo paskutinis publikuotas darbas satyros ir humoro žurnale „Šluota“. Tad šiuo piešiniu mano „ilga kelionė“ per „Šluotą“ pasibaigė.

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, Cartoon, Karikaturen, Caricatura. „Šluota“ (1992 m., Nr. 18).

// „Šluota“ (1992 m., Nr. 18). //

Bus daugiau.

Lėlių teatras. Marionetės

#045 Retrospektyva: Lėlių teatras

Marionetės

Žurnalas „Šluota“ karts nuo karto skelbdavo įvairius satyrinius-humoristinius konkursus.
1991 m. pavasarį leidinyje buvo paskelbtas humoristinių piešinių konkursas „Lėlių teatras“.

Humoristinių piešinių konkursas „Lėlių teatras“ (1991 m.). (Konkurso titulinės antraštės grafinis apipavidalinimas).

Humoristinių piešinių konkursas „Lėlių teatras“ (1991 m.).
(Konkurso titulinės antraštės grafinis apipavidalinimas).

Kaip žinoma, lėlės teatre — tiesiog marionetės, kurias kažkas tampo už virvučių. Ši tema visais laikais buvo aktuali ir tokia ji išlieka iki šių dienų. Ir kažin, ar kada nors apskritai jos vaidmuo išnyks…
1991 m. „Lėlių teatras“ temos aktualumas (marionetės) buvo ypač ryškus (kolaborantai, okupantų pakalikai, prisiplakėliai, prisitaikėliai, mankurtai ir t.t. ir pan.)

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, Cartoon, Karikaturen, Caricatura.
> Marionetė / Marionette <
// „Šluota“ (1991 m., Nr. 13). //

> Marionetė / Marionette <
// „Šluota“ (1991 m., Nr. 13). //

Storulio sapnas

Veikiausiai mažai kam žinoma, bet sovietmečiu pirmuoju lietuvišku animaciniu filmu neginčijamai buvo įvardijamas Stasio Ušinsko lėlių filmukas „Storulio sapnas“.
Man vis dar keista girdėti, kaip nufilmuotas lėlių teatro vaidinimas (nors jame yra panaudota keletas kino vaizdo montažo elementų — kadrų perplaukimai, multi (daugkartinė) ekspozicija) galėjo būti traktuojamas animaciniu lėlių filmu. Mano galva tiesiog kažkam labai norėjosi, kad Lietuvos kino kūrėjų animacinės versmės atsiradimas būtų siejamas su XX a. pradžios pasaulinės kino industrijos užuomazgomis ir plėtra.
Tarsi kažkam būtų maža, kad lėlinių filmų pradininkas Vladislovas Starevičius savo pirmuosius žingsnius kine žengė būtent Kaune.

Vladislovo Starevičiaus pirmieji filmai:

  • „Virš Nemuno“ (Nad Niemnem, 1909, neišlikęs);
  • „Laumžirgių gyvenimas“ (Zycie Wazek, 1909, neišlikęs);
  • „Vabalai – skarabėjai“ (Zuki, 1909, neišlikęs);
  • „Lucanus Cervus“ (Walka Zukov, 1910, neišlikęs).

Trumpametražinė juosta „Storulio sapnas“ kelių kino kritikų vis dar įvardijama kaip pirmasis išlikęs lietuviškos lėlinės animacijos filmas…
Ech,.. kad juos kur, — tik visiški nukvakėliai gali nufilmuotą lėlių vaidinimą/spektaklį pavadinti lėline animacija, kuriame nėra nei vieno! pokadrinio (stop-motion) filmavimo kadro…

// 1936 m. S. Ušinskas įkūrė pirmąjį Lietuvoje profesionalų Marionečių teatrą. //

Mano galva Stasio Ušinsko „Storulio sapnas“ — pirmasis lietuviškas garsinis trumpametražis lėlių-marionečių spektaklis-filmas. Antraip tada visus filmuotus lėlių teatrų vaidinimus pagal tą patį lekalą taip pat galima vadinti animaciniais lėlių filmais…
Be abejo, Stasio Ušinsko filmukas „Storulio sapnas“ yra reikšmingas įvykis Lietuvos kino bei teatro istorijai, tačiau teigti, kad 1938 m. pirmąkart Lietuvoje panaudota seniausios animacinių filmų technologijos — lėlių animacija (Puppettoon animacija) — pardon, bet tai visiškas nukvakimas… demonstruojamas plintusinis diletantizmas, kai apskritai nesuvokiama, kaip kuriama lėlinė animacija.

// Lėlinės animacijos esminis (būdingas) bruožas — pokadrinis filmavimas. //

„Storulio sapnas“ veikiau labiau įtakojo lėlių teatro raidą Lietuvoje, nei šalies animaciją, kuri savo istorinės valandos laukė net iki 1966 m. (Z. Tarakvičiaus pieštinis animacinis filmukas „Vilkas ir siuvėjas“).

Galima ilgai ir nuobodžiai ginčytis, kas yra pirmasis animacijos autorius, kas yra Lietuvos animacijos pradininkas, tačiau nufilmuotas bei sumontuotas a la lėlių spektaklis tikrai „ne iš tos operos“.

Konkurso „Lėlių teatras“ nugalėtojas

Humoristinių piešinių konkursui „Lėlių teatras“ nupiešiau 3 karikatūras (žurnale publikuotos dvi iš jų). Metų gale žurnale „Šluota“ (Nr. 24) buvo paskelbta, kad tapau šio humoristinių piešinių konkurso nugalėtoju.

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, Cartoon, Karikaturen, Caricatura.
> Budelis / The Executioner<
// „Šluota“ (1991 m., Nr. 13). //

> Budelis / The Executioner <
// „Šluota“ (1991 m., Nr. 13). //

Premijinis fondas — 123 rubliai… už kurį smagiai su „Šluota“ redakcijos darbuotojais A. Pakalniu ir R. Tilvyčiu bičiuliškai „padiskutavome“ apie satyrą ir humorą.