1990 m.

#038 Retrospektyva: 1990 m.

Nepriklausomybė

1989–1990 metai. Tai kardinalių ekonominių ir politinių pokyčių kupinas gyvenimo metas, kai viskas aplink intensyviai keitėsi. Metas, kai sovietinio sukirpimo nusistovėjusi gyvenimo gija nuosekliai byrėjo ir vis labiau dygo visai kito pobūdžio terpė. Tai buvo intensyvus ir neišpasakytai sraunus įvairiausių įvykių metas, kai gyvenimas virte virė ir permainos kasdien vis labiau svaigino. Viską vainikavo 1990 m. kovo 11 d. paskelbtas Aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo.

1990 m. politinis-ekonominis peizažas: paskelbtas Aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo; 75 dienas trukusi Lietuvos ekonominė blokada; TSRS vadovybės pastovus spaudimas Lietuvai, kad būtų atšauktas Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimo aktas; pirmieji jėgos demonstravimo bandymai (sovietų desantininkų bandymas užgrobti Spaudos rūmus Vilniuje); o kiek dar visokio plauko TSRS ultimatumų bei grasinimų. Politinė-ekonominė priešprieša nuosekliai kaito.

Kadaise Lietuvoje

Anų įvykių fone (1990 m. kovo mėnuo) kaipsyk buvo kuriamas Z.Šteinio animacinis filmukas „Kadaise Lietuvoje“. Šiame filmuke dirbau režisieriaus (Zenono) asistentu. Kadangi filmuko kūrimo metu darbo animacijoje buvo daugiau nei iki kaklo, todėl nieko keista, kad karikatūros „nuėjo“ į antrą planą: naujų karikatūrų spaudai tuo metu nepiešiau ir net nedalyvavau 1990 metų balandžio 1 d. respublikinėje karikatūrų parodoje. Tačiau retsykiais šelmiškai pašėliodavau ant popieriaus: nupiešdavau vieną kitą darbelį savo malonumui (humoristines karikatūras-piešinius, bet ne spaudai, kurias, dėl Marijos žemės etikos normų, vargu ar kas būtų išdrįsęs anuomet spausdinti).

Baigus kurti „Kadaise Lietuvoje“, vėl atslinko eilinė prastova animacijoje ir ateities peizažas rožėmis kloto kelio jau nežadėjo: iš inercijos dar traukinys riedėjo, bet perspektyva darėsi vis labiau nenuspėjama.

Reikėjo kažkaip suktis iš susidariusios padėties. Jeigu neklystu, tai anuomet ir atsirado pirmosios užuomazgos animacinei produkcijai kine ir televizijoje. Pradžioje tai buvo animaciniai intarpai įvairiems dokumentiniams filmams, o kiek vėliau pasidarė aktualu ir sparčiai plėtojosi poreikis įvairiai animacijos produkcijai televizijoje (TV vinjetės, užsklandos, reklamos, laidų ir žaidimų intarpai). Vis labiau augantis animacijos poreikis televizijai ir buvo kertinis akstinas įkurti nepriklausomą animacinių filmų studiją, bet apie tai kitose Retrospektyva publikacijose.

„Kuo blogiau – tuo geriau“

Lietuvos politinė ir ekonominė aplinka 1990-1991 metais kasdien vis labiau slėgė: senos grandys byrėjo, o naujos dar tik skleidė pirmuosius daigus, tad štai šiame linksmame šalies permainų laikotarpyje reikėjo kažkaip išsilaikyti.

Dabar, kai prabėgo solidi laiko tėkmė, galima tvirtinti, kad būtent tada ir susiformavo naujos veiklos starto linija. Tačiau anuomet tas politinis-ekonominis peizažas (kai viskas aplink byra) neatrodė džiuginantis. Situacija, kai kišenėse ima švilpauti vėjai, o reikia ne tik savimi pasirūpinti, bet dar ir šeimą išlaikyti, spaudimas tarsi patrigubėja.

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, cartoon, karikaturen. > Pataikūnas / Sycophant < „Respublika“ (1990 m., Nr. 231).

> Pataikūnas / Sycophant <
„Respublika“ (1990 m., Nr. 231)

Nauja kūrybinio aktyvumo fazė prasidėjo 1990 m. spalio mėn.
Pradžioje spaudos leidiniams nešiau anksčiau pieštas karikatūras (kiaulės, avys), o netrukus vėl sėdau piešti ir naujus darbus.
Tuo metu šalies leidiniai mieliau spausdino politines ir ekonomines karikatūras. Tad jeigu mano karikatūros kažkiek pataikydavo į tą teminį vektorių, jas atspausdindavo.
Kaip jau buvo minėta ankstesnėse Retrospektyva publikacijose, šalia žiniasklaidos senbuvių atsirado daug naujų leidinių, kurie taip pat noriai spausdino ir karikatūras. Taigi, publikavimo niša tarsi ir prasiplėtė, tačiau teminis karikatūrų ratas (akcentas politikai ir ekonomikai) vis gi susiaurino (bent jau man tai tikrai) publikavimo galimybes.

Anuomet karikatūros būdavo paleidžiamos karuselės principu: vienur „nepraėjusias“ karikatūras galima buvo siūlyti kitur. Tad ir klajojo mano darbai iš vienų redakcijų į kitas. Vienoms iš jų pasisekė geriau, kitoms prasčiau.

// Pvz., karikatūrą „Pataikūnas“ žurnalas „Šluota“ nespausdino, tačiau ją atspausdino dienraštis „Respublika“, o karikatūrą „Baudų metimai“ dienraštis „Respublika“ nespausdino, bet ją atspausdino „Kuntaplis“. //

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, cartoon, karikaturen. > Baudų metimai / Free throws < // „Kuntaplis“ (1991 m., Nr. 3). //

> Baudų metimai / Free throws <
// „Kuntaplis“ (1991 m., Nr. 3). //

Kaip kad šalies ekonominis ir politinis gyvenimas 1991 metais pasiekė lūžio tašką, analogiškai ir mano tolimesnė kūrybinio kelio tėkmė susidėliojo būtent 1991 metais. Didžiąją dalį permainų nulėmė tam tikra virtinė susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių, o dalis jų nulemta didelės gausos technologinių pokyčių. Visa tai, be ko neįsivaizduojamas šiuolaikinis gyvenimas, 1991 m. dar net nebuvo arba dar tik žengė pirmuosius žingsnius (mobilieji telefonai, kompiuteriai, skeneriai, spausdintuvai, skaitmeninė filmavimo technika…)

Ant slenksčio jau lūkuriavo technologinis perversmas: per 2-4 m. technologijos (animacijos kūrimo) pasikeitė neatpažįstamai.
Ir kaip čia neprisiminti ne pirmos jaunystės anekdotą:

„Gerbkit savo tėvus ir senelius, — Jie baigė mokyklą be Google ir Vikipedijos“.

Persipynimai

#037 Retrospektyva: Persipynimai

Veikiausiai daugeliui bent kartą gyvenime nusišypso laimė atsidurti pasirinkimo kryžkelėje: operatyviai privalu nuspręsti, ar likti visam laikui įkalintam nykiam narve, bet sočiai pamaitintam, ar išsilaisvinus iš jo nerti į tamsią ir gūdžią nežinią. Ir ta būtino pasirinkimo takoskyra nulemia tolimesnį gyvenimo peizažą. Tokia laimė aplankė ir mane: 1987 m. gruodžio mėn. pabaigoje sudeginau tiltus valstybinio darbo galerose ir nuo pat pirmų sekančių metų dienų pradėjau dirbti Lietuvos kino studijos Animacijos padalinyje. Gyvenimas akimirksniu, tarsi kokiame Ozo šalies pasaulyje apsivertė aukštyn kojom. Monotonišką ir pilką biurokratinį darbo peizažą pakeitė spalvinga ir gyvybinga meninė kūrybinė aplinka.

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, cartoon, karikaturen. > Gundymas / Temptation <
„Jaunimo gretos“ (1989 m., Nr. 7)

> Gundymas / Temptation <
„Jaunimo gretos“ (1989 m., Nr. 7)

Taip jau susiklostė, kad mano perėjimas dirbti į LKS sutapo su Z.Šteinio pirmuoju savarankišku jo darbu animacijoje — filmuko „Dosnumas“ kūrimu.
// Pastaba: Zenono debiutinis filmukas „Buvo, buvo kaip nebuvo“ (1986) — Aukštųjų scenaristų ir režisierių kursų (Zenonas studijavo režisūrą) Maskvoje diplominis darbas. Zenono diplominio darbo vadovas — F.Chitrukas. //
1988-1990 m. laikotarpiu Z.Šteinys sukūrė veikiausiai savo du žymiausius filmukus — „Dosnumas“ (1988) ir „Kadaise Lietuvoje“ (1990). „Dosnumas“ filmuko kūrime dirbau dailininku-animatoriumi, o kuriant filmuką „Kadaise Lietuvoje“ buvau Zenono asistentas (režisieriaus asistentas).

Tame pačiame laiko tėkmės intervale dar įsipaišo Iljos Bereznicko animacinis filmukas „Bermudų žiedas“ (1988) ir Valento Aškinio „Kaktuso paslaptis“ (1989). Šiuose dviejuose filmukuose dirbau dailininku-animatoriumi.

Pasinerti į širdžiai mielą darbą visada yra šaunu. Pradžioje nardai tarsi žuvis vandenyje, o po to… „karnavalas“ baigiasi. Po kiek laiko visa tai virsta kitos prabos rutina ir savotiškomis kitomis naujomis galeromis.

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, cartoon, karikaturen. > Rebusas / Rebus <
// „Jaunimo gretos“ (1989 m., Nr. 6). //

> Rebusas / Rebus <
// „Jaunimo gretos“ (1989 m., Nr. 6). //

Animacija yra labai įdomus ir kūrybingas darbas, nors neretai tuo pačiu ir labai alinantis bei sekinantis užsiėmimas (ypač kai reikia 2-3 mėn. darbo apimtį padaryti per nepilną mėnesį).

// Pamenu metą, kai nusišypsojo man „laimė“ ir kartu su Ilja Bereznicku per nepilną mėnesį spėjome laiku sukurti ir „priduoti“ jo vieną iš Baubo filmukų. Kaip abu „išlipome sausi“ — atskira istorija, kuria gal kada nors ateityje pasidalinsiu kitose publikacijose. //

Analogiškai, kaip kad mūsų dabartinės vasaros ir žiemos (kai šaltį keičia alinantis karštis ir atvirkščiai), taip prisiminimais pargrįžta ir anuometinis darbas animacijoje. Prisimenamas būvis, kai vienu metu ari vos ne iki pajuodavimo, o kai darbų lavina nuvilnija — lieki sėdėti visiškame štilyje. Bet visas „linksmumas“ glūdėjo kiek giliau: kaip taisyklė, dažniausiai prastovos slinkdavo šaltuoju metų laiku, o vasarą darbai virte virdavo. Mat metų pradžioje, kol vykdavo filmuko gamybos paruošiamieji darbai (režisieriai šlifuoja režisūrinį scenarijų, piešia kadruotės, kuria personažus atlieka spalvinius bandymus, gludina ir eskizuoja būsimo filmo detales), studijos darbuotojai (animatoriai, dailininkai) sėdėdavo prastovose. Ir visas darbymetis persimesdavo į parduotas vasaras…

Animacinių filmukų gamybos metu karikatūrų piešimui praktiškai nelikdavo laiko.

// Pastaba: karikatūros sukūrimas tai nėra vien tik piešimo procesas. Prieš sėdant piešti, dar reikia gero laiko šmoto pasukti galvą, kad sugalvoti karikatūros temą, įvynioti pasirinktą idėją į konkretų siužetą, permąstyti detales. Karikatūra — tai savotiškas mini spektaklis ant popieriaus, kuriame vienu ir tuo pačiu metu esi ir scenaristas, ir režisierius, ir apšvietėjas, ir net ugniagesys!.. Ir šis procesas (temos ir idėjos išgryninimas) gali tęstis ne vieną dieną ir ne dvi. //

Anuomet mane karikatūros dažnai „gelbėdavo“, o ypač tada, kai darbas animacijoje pavirsdavo a la irklavimu gelerose. Tad nupiešti vieną ar kitą karikatūrą savo malonumui, tiesiog būdavo savotiška atgaiva širdžiai nuo begalinės rutinos.

Panašiai ir sugulė mano karikatūrų piešimo vaga 1989 metais: metų pradžioje, kol buvo gamybinė prastova animacijoje, nupiešiau ypač daug karikatūrų, o pavasarį, kai nupiešiau Avių ciklą bei 5 karikatūras XV respublikinei karikatūrų parodai, daugiau tais metais nenupiešiau nei vienos karikatūros (turima galvoje karikatūras spaudai).

// Kadangi po ranka gulėjo dar šviežiai nupieštos 55 karikatūros (karikatūrų ciklų „kiaulės“, „šunys“, „avys“ darbai), veikiausiai praktiškai nejaučiau vidinio poreikio piešti naujus darbus. Šių trijų ciklų karikatūras gal kokį gerą trejetą metų, laiks nuo laiko ir pateikinėjau įvairių šalies leidinių redakcijoms. //

Kadangi 1989 m. jau buvo daug kur „atleistos“ vadelės, kai jau galima buvo pasišaipyti iš anksčiau buvusių tabu temų, nupiešiau ir įteikiau žurnalo „Jaunimo gretos“ redakcijai kelis šiek tiek kontroversiškus (anų dienų realijų lygmuo) darbus.

„Jaunimo gretos“ atspausdino dvi naujas karikatūras ir vieną iš anksčiau pateiktų.

Tiesioginio pasišaipymo iš Tarptautinės moters dienos leidinys nespausdino (karikatūra, kurioje pijokas kelia bokalą ir sako: „Tegyvuoja tarptautinis nugėrimas!“), bet užslėptą mintį, asociatyvią karikatūrą (aštuntuko formos balionas), žurnalas atspausdino.

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, cartoon, karikaturen. > Balionas ir adata / Balloon & Needle  <
// „Jaunimo gretos“ (1989 m., Nr. 3). //

> Balionas ir adata / Balloon & Needle <
// „Jaunimo gretos“ (1989 m., Nr. 3). //

 

* * *

Šarūnas Facebook

Avys

#036 Retrospektyva: Avys

Trečiasis karikatūrų ciklas TV laidai „Dailininkai šypsosi“ buvo nupieštas 1988-1989 m. sąndūroje. Tai buvo 16-os karikatūrų ciklas apie avis.

Kaip ir ankstesnių ciklų darbai (kiaules, šunys), taip ir šio ciklo visi piešiniai buvo spalvoti. Tiesa, buvo nors ir nedidelis, bet esminis šio ciklo skiriamasis bruožas nuo ankstesnių — visi avių ciklo darbai buvo sugalvoti ir nupiešti atsižvelgiant į to meto televizorių ekranų formato standartą (4:3). Tad visos karikatūros nuo pat pradžių buvo sumąstytos taip, kad jos bus komponuojamos horizontaliai (ilgoji kraštinė — horizontali) — kad TV ekranas „nenupjautų“ piešinio kraštų ir jos gerai įsikomponuotų televizoriaus ekrane. A4 piešimo lapo formatas kaipsyk ir atitiko to meto televizorių ekranų formato santykį (4:3).
Karikatūros apie avis laidos rengėjams buvo įteiktos 1989 m. pavasarį.

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, cartoon, karikaturen. > Plikai! / Make Me Bald! <
//  LTV „Dailininkai šypsosi“, 1989 m., balandis. //

> Plikai! / Make Me Bald! <
// LTV „Dailininkai šypsosi“, 1989 m., balandis. //

Nors avių ciklo karikatūrų aš pats nemačiau LTV ekrane, bet bičiulis R.Gedgaudas mane patikino, kad šis karikatūrų ciklas buvo parodytas per nacionalinę televiziją.

* * *

1988-1990 m. spaudoje vis intensyviau ėmus karaliauti politinėms karikatūroms, darbai kitomis temomis vis dažniau atsidurdavo už borto. Tad nieko nuostabaus, kad avių ciklo karikatūroms pasisekė mažiausiai: tik nedidelė dalis šio ciklo karikatūrų vėliau buvo atspausdinta šalies leidiniuose.

Tarsi po gaivaus lietaus, šalyje vienas po kito ėmė dygti nauji leidiniai, o daliai iš jų reikėjo grafinės medžiagos (tame tarpe ir karikatūrų). Tačiau didžioji dalis naujų leidinių pradžioje buvo gana prastos poligrafinės kokybės (pvz., laikraštinis popierius) ir, kaip taisyklė, nespalvoti. Atsižvelgdamas į tai, bei puoselėdamas viltis, kad avių ciklo karikatūras pavyks atspausdinti arba „senuose“, arba naujuose leidiniuose, gerą pluoštą avių ciklo karikatūrų kiek vėlėliau perpiešiau juodai-baltai (juodo tušo kontūrinės karikatūros).

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, cartoon, karikaturen. > Moteriškė: „O kiek joje sintetikos?“ < (1991 m.).
//  Nepublikuota / Unpublished //

> Moteriškė: „O kiek joje sintetikos?“ <
(1991 m.)
// Nepublikuota / Unpublished //

Klaidinga būtų teigti, kad anuomet nespausdino filosofinių, alegorinių, ezopinių karikatūrų. Tiesiog staiga išdygusi ir vis didėjanti paklausa neįmantriam ir gal net primityviam „plaktuko kaukštelėjimui į makaulę“ nulėmė tai, kad plačiai atsivėrė vartai tiesmukiškoms politinėms karikatūroms, kurios nereikalavo didelių pastangų jas gliaudyti. Kaip iš gausybės rago pasipylė karikatūros su kūjais ir pjautuvais, penkiakampėmis žvaigždėmis, kraujo ištroškusiomis meškomis ir visa kita stereotipine-šablonine sovietijos okupacinio identiteto atributika.

1988-1990 m. veiksmas vystėsi labai sparčiu tempu, — per nepilnus 2 metus šalis nusimetė sovietijos jungo grandines ir vėl tapo Nepriklausoma Respublika.

Tad ir karikatūristai vos spėjo suktis šiame įvykių verpete.

Gavrošas virš stogų

#035 Retrospektyva. Gavrošas virš stogų

1988–1989 m. vis intensyviau mažėjo suvaržymų, apribojimų. Pučiant permainų vėjams ir vis plačiau prasiveriant geležinei uždangai į Europą, šalies karikatūristams subujojo didesnės galimybės dalyvauti užsienio šalių karikatūrų parodose. Pamažėle atsivėrė net ir sovietinei santvarkai „priešiško“ lagerio („kapitalistinių“ šalių) parodų erdvės.

Daugel dalykų, kurie anksčiau sovietijoje buvo tabu, palaipsniui darėsi galimi ir realiai įgyvendinami.

Nors niekada nebuvau politinių karikatūrų fanas, tačiau anuomet jos gan smagiai žiūrėjosi šėliodamos įvairių „broliškų“ šalių žurnalų puslapiuose ir kaitino vaizduotę kardinalių bei smagių permainų fone. Veikiausiai tik visiški tinginiai anuomet nesišaipė iš sovietinės atributikos, sovietinių idolų ir savo darbuose nekritikavo bei nepliekė sovietinės santvarkos dogmatinių pamatinių akmenų. Tiesiog daugel dalykų tada šalyje suvešėjo pirmąsyk, buvo nauja, nepatirta, o šitai ir masino savo nekaltybe.

Karikatūrų peizažas (tematika) per palyginti trumpą laiką gana stipriai pasikeitė. Pradžioje soc. šalių karikatūrų žurnalus užtvindė „antisovietinės“ karikatūros, o netrukus ir respublikinėje spaudoje „pasipylė“ tautinio išpilstymo politinių karikatūrų kubilai.

Lakmuso popierėliai

Anuomet man keisčiausia, o tuo pačiu ir linksmiausia, buvo stebėti dalies kolegų karikatūristų chameleoniškumą: tie autoriai, kurių „antiburžuazinės“, „antikapitalistinės“, „antiNATO“ karikatūros dešimtmečiais pataikūniškai šoko į taktą soc. ideologų dūdelių trelėms, akimirksniu „pakeitė kailį“. Ta pati plejada prisitaikėlių autorių, kurių karikatūras taip gausiai ir noriai spausdino įvairiausi šalies CK leidiniai, tarsi stebuklingai lazdelei pamojus, bematant išvertė savo „skūras“. Plejada koja kojon žengiančių paskui ilgą pinigą (sidabrinių paleistuvystės pastoralė) mankurtų nesibodėdami pakeitė įsitikinimus (tie patys uolieji soc. ideologijos dainiai akimirksniu „pakeitė natą“ — jie guviai „persidažė“ ir uoliai ėmėsi piešti kardinaliai priešingas karikatūras, kuriose dabar jau „negailestingai“ pliekė socialistinę santvarką, jos atributus, idolus).

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, cartoon, karikaturen. > Taikos balandis / White dove with olive branch <
//  „Pasaulio lietuvis“ (1991 m., Spalis). //

> Taikos balandis / White dove with olive branch <
// „Pasaulio lietuvis“ (1991 m., Spalis). //


Bala nematė visos tos ano meto plejados karikatūristų, soc. sistemos padlaižių. Tai jų sąžinės reikalai. Man labiausiai buvo gaila matyti pučiančio į taktą sovietijai R. Gedgaudo darbus. Aš juk puikiai žinojau, kad jis nėra tos sistemos pakalikas. Tačiau jo „antikapitalistinės“, „antiNATO“ karikatūros manęs visiškai nežavėjo.

Ne kartą mūsų su Rimu buvo diskutuota šia tema. Jis vis rasdavo argumentų pateisinti savo kūrybinį „nukrypimą“.

Kartą ypač rimtai užvirus diskusijai šia tema, jis man tarė: „O koks skirtumas, kad ant raketų (termobranduolinių balistinių) įkomponuojamas užrašas „US“. Juk jis vis vien nieko nereiškia!“. Tada aš jam pasiūliau ant raketų vietoj „US“ įkomponuoti „CCCP“… Na, jis tik nusišypsojo ir palingavo galvą…

Mums abiems ir taip buvo aišku, kad arba gyveni pagal tam tikrą žmonijos išpuoselėtą moralinių nuostatų ir vertybių skalę, arba pūti į taktą nužmogėjimui ir mainais dar gauni sidabrinius.

Pamenu, kad nuo to laiko aš jau daugiau niekada neužsiminiau Rigimantui apie jo „klystkelius“ ir už jo nupieštas parsidavėliškas karikatūras. Tuomet jau nebuvo jokios prasmės — laikai nutolo, vertybės pasikeitė, o sumokėtų sidabrinių jau niekaip negrąžinsi atgal. Štai taip ir baigėsi mūsų begaliniai ginčai, ką rašyti ant raketų….

p.s.
Šiemet rugpjūčio 20 d. sukako 5 metai kai Anapilin iškeliavo Rigimantas.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Keltas

#034 Retrospektyva. Keltas

1989 metų pavasaris — besiveržiančią gaivaus naujų vėjų/kvapų gamos dvelksmą neįmanoma pamiršti. Kaip negalima pamiršti ir pridvisusį bei slogų lagerinį sąngrūdinį, rūkanomis nuklotą soc. Rojaus tvaiką…

Naujų vėjų šuorai skelbė artėjantį permainų laiką. Pojūtis, tarsi užkaltų langų lentos nudaužiamos, ir į kambarius plūsteli gaivaus oro dvasia, taip ir šalies XV karikatūrų parodoje numušta visos uždraustos spynos.

XV karikatūrų parodai sukurti mano darbai buvo tiesiog konjunktūrinės politinės karikatūros, bet anuomet ore tvyranti pakylėta magiška šalies atgimimo chemija tiesiog verste vertė pasinerti į tam tikro teminio vektoriaus karikatūrų kūrimą.
Bundantis iš ilgalaikio snūdo šalies pulsas atspindėtas respublikinėje XV karikatūrų parodoje.

Interaktyvi karikatūra — konstruktorius

Parodai nupiešiau 5 karikatūras. Vieną iš jų („Vėjo kryptis“ (arba „Iš kur vėjas pučia“)), nors ir buvo šiek tiek komplikuota eksponuoti parodoje, tačiau vis vien užmanymą įgyvendinau.
„Vėjo kryptis“ karikatūroje apart piešinio ant vatmano popieriaus lapo įmontavau dar ir metalinę a la vėjarodę (kompaso rodyklės sukiojimosi principas).

Parodose darbai dažniausiai yra eksponuojami pakabinti vertikaliai, tuo tarpu šiam mano darbui būtent kad šitai ir netiko. Nors pati idėja man atrodė šauni, tačiau veikiausiai, kad neįvertinau visų aplinkybių. Karikatūros idėja: kiekvienas parodos lankytojas turėjo galimybę papūsti į vėjarodę, kad ši pasisuktų lankytojo pūtimo kryptimi: iš kur vėjas papučia, ten ir (šalies) vektorius pasisuka.

Reikalinga buvo, kad karikatūra galėtų būtų eksponuojama gulsčia (horizontalioje padėtyje). Tuo tarpu šis darbas, pakabintas vertikaliai, šiek tiek neatitiko pirminio užmanymo — sudėtinga (neįmanoma) pūsti į vėjarodę iš visų pasaulio krypčių pusių, tad rodyklės nuokrypiai įtakojo esminius neatitikimus: papūtus arba pasukus pirštu, rodyklė beveik visada sustodavo rodyti šiaurės pietų kryptimi.

Na, visada norisi eksperimentuoti, išbandyti kažką naujo, tačiau karikatūros vis tik yra piešiniai, o ne konstruktoriniai gaminiai.
Užmanymas buvo nesudėtingas ir neįmantrus, o Dailės parodų rūmuose (dabar ŠMC) tokia galimybė (ne tik teorinė) juk buvo, gal todėl ir kilo man tokia idėja.

// Kaip praktika vėliau parodė, skulptūrinės, konstrukcinės, plastilininės karikatūros yra išties įdomu, tačiau autoriams visada būtina/pravartu pagalvoti apie jų eksponavimą, transportavimą bei saugojimą. //


Keltas

Kitą šios parodos karikatūrą tiesiog perpiešiau iš ciklo apie šunis. Tik vietoje šunų nupiešiau žmones — lietuvaitę ir konjunktūrščikus:
virš bedugnės nutiestu lynu eina lietuvaitė bandydama išlaikyti lygsvarą (a la Lietuva). Ant jos kupros, vienas kitam ant pečių susėdę, biurokratų/valdininkų plejada nurodinėja lietuvaitei kryptį, kur reikia eiti.

Jakštas Šarūnas. Karikatūra / Cartoon / Karikaturen / Caricatura. Visažiniai / All-knowing
// LTV „Dailininkai šypsosi“, 1989 m., balandis. //

Karikatūra „Visažiniai“ / Cartoon „All-knowing“
// LTV „Dailininkai šypsosi“, 1989 m., balandis. //

Ar 1940 m., ar 1990 m., ar 2020 m. — visada atsiranda nuograužų, reguliuojančių, ką ir kaip tai Marijos žemės lietuvaitei daryti.

1989 m. — veikiausiai tai buvo tas metas, kai tarsi keltu keliesi į kitą krantą, kur, įsivaizduojama, kad ten tavęs laukia Rojaus sodas, kad ten pučia visai kiti vėjai.
Keltas iš vieno kranto į kitą. Palieki liepsnose paskendusį krantą ir keliesi į kitą, dar netyrinėtą, ramiai atrodantį krantą…

XV karikatūrų parodos atidarymas ir pati ekspozicija 1989 m. organizuota Dailės parodų rūmuose (dabar ŠMC).

 

* * *

Šarūnas Facebook

Kiaulės. II dalis

#033 Retrospektyva. Kiaulės. II dalis

„Animals“ ir Londono Batersi šiluminė elektrinė.

2017 m. rudenį savaitėlę laiko viešėjau Londone. Viena iš svarbesnių mano iš anksto suplanuotų lankytinų vietų (sąrašo viršutinės eilutės) buvo „Batersi“ šiluminė elektrinė. Norėjau savo akimis pamatyti įžymiąją šiluminę elektrinę, kuri jau seniai tapusi savotiška ikona meno pasaulyje — jos vaizdas nuolat eksploatuojamas įvairiose meno srityse (dar nuo Bitlų laikų filmo „Help!“ (1965 m.)).

Pink Floyd 1977 m. albumo „Animals“ viršelyje pavaizduota virš elektrinės tarp dviejų jos kaminų skrendanti pripūsta kiaulė.

Pink Floyd. Animals 1977.

Grupės Pink Floyd albumo „Animals“ viršelis (1977 m.)

Po šio albumo pasirodymo elektrinė tapo turistų traukos objektu, o pripučiama kiaulė (Algie), kuri, pasak grupės nario Rodžerio Voterso (Roger Waters), yra vilties simbolis, vėliau buvo naudojama beveik visuose grupės koncertuose ir tapo neatsiejama grupės įvaizdžio dalimi, vizitine kortele.
Pripučiama kiaulė buvo pagaminta sename dirižablių ir aerostatų fabrike, Vokietijoje.
Pikantiška tai, kad fotosesijos metu pūtė stiprus vėjas, kiaulė atsikabino nuo troso ir vėjo gūsiai ją ėme nešti Londono Hitrou oro uosto link („pasiilgusi tėvynės“ nuskrido tėviškės link — taip šį incidentą šmaikščiai pakomentavo Rodžeris Votersas). Vėliau pripučiama kiaulė buvo rasta už 20 mylių į pietryčius nuo elektrinės. Kiaulė buvo grąžinta savininkams už 1000 svarų sterlingų atlygį.

1977 m. klausantis Pink Floyd albumo „Animals“, vien mintis (noras pamatyti šiluminę elektrinę savo akimis), skambėjo tarsi kokia fantasmagorija, utopijų utopija…
Kada nors pamatyti elektrinės pastatą „gyvai“ anuomet (man) atrodė visiškai nerealus dalykas (kaip kad galimybė šiuo metu kosmonautams nuskristi iki Kentauro Alfa).

Po 40 metų

2017 metų rudenėjančiame Londone pamatyti buvusios šiluminės elektrinės vaizdai mane lyg ir nudžiugino (išsipildė mažo asiliuko svajonė), bet tuo pačiu ir šiek tiek nuliūdino: vieta šalia elektrinės buvo prifarširuota naujos statybos pastatais, o ir pati elektrinė bei jos prieigos buvo pavirtusi didele statybų aikštele — po kapitalinės rekonstrukcijos elektrinės pastate įsikurs kompanijos Apple Londono filialas (ofiso atidarymas numatytas 2021 m.).

„Batersi“ buvusios šiluminės elektrinės vaizdas (2017 m. ruduo).

„Batersi“ buvusios šiluminės elektrinės vaizdas (2017 m. ruduo).

Atstumas Londone nuo Čelsio tilto iki Big Beno yra apie 3-4 km. Einant kairiąja Temzės upės puse Parlamento link, kitame krante prieš akis atsiveria „pilnas“ elektrinės vaizdas. Įsimintinas pastatas stovi netoli Čelsio tilto prie pat upės. Šalia yra ir prieplauka.
Nors nuo Čelsio tilto iki Parlamento rūmų geras kelio gabalas (Vilniaus miesto masteliu) ir pėdinti šalia nors ir nedidelės, bet judrios gatvelės, nėra jau taip jauku, tačiau būtent šioje atkarpoje, einant link Parlamento rūmų, pakeliui galima pamatyti keletą įdomesnių objektų: Lietuvos ambasadą Londone, MI6 (priešingame upės krante), kelis parkus.
Atgaiva širdžiai — nedidelis parkas šalia (už) Parlamento rūmų. Žalia, tankia medžių lapija gaubiama poilsinė parko zona su sūpynėmis, „Dance Chimes“ (šokinėjant ant skambančiais klavišais padengtos platformos galima sugroti neįmantrią melodiją) — gera atgaiva akiai prieš pasineriant į miesto centre stūksantį pastatų ir architektūros klasika tapusių monumentalių statinių kaskadą.

Pasivaikščiojimas gausiai rudeniniais lapais nuklotais šaligatviais vis kurstė ir kurstė paspirti tas lapų stirtas ir masino džiaugtis šilta (nors jau buvo spalio mėn. pradžia) saulėta diena. Pamažu vis labiau tolstant nuo elektrinės apėmė keistas jausmas: tarsi kažkas ištrūko iš narvelio ir užvertė dar vienos istorijos puslapį. Dar viena, kadaise, regis, neįgyvendinama svajonė išsipildė, dar vienas paukštukas nutūpė išsipildžiusių norų sąraše.

Dar gerokai prieš išvykstant į Londoną, 2017 m. pavasarį, karikatūrų konkursui „Humoristinis brizas — 2017“ nupiešiau satyrinę karikatūrą: pripūsta skrendanti kiaulė krauna baltą jūrinį konteinerį į baltų konteinerių sieną.

Jakštas Šarūnas. Karikatūra / Cartoon / Karikaturen / Caricatura. Dar viena plyta (konteineris) į sieną (2017 m.).
 // All in all it's just another brick in the wall... //

Dar viena plyta (konteineris) į sieną (2017 m.).
// All in all it’s just another brick in the wall… //


  • Baltas jūrinis konteineris — tai dar viena plyta į sieną (godulio, gobšumo sieną).
    // Yra paruošti keli Klaipėdos uosto plėtros projektai; pagal vieną projektą „užgrobiama“ Melnragė, o pagal kitą — Smiltinės dalis. //

 

* * *

Šarūnas Facebook

Kiaulės. I dalis

#032 Retrospektyva: Kiaulės. I dalis

Nupieštas karikatūrų ciklas apie šunis („Šuo — geriausias žmogaus draugas“) buvo palankiai LTV laidos „Dailininkai šypsosi“ kūrėjų įvertintas, tad netrukus sulaukiau iš jų pasiūlymo nupiešti kitą piešinių ciklą šiai laidai. Laiko atseikėta buvo nedaug, tad per palyginus trumpą laiką turėjau nupiešti 15-20 darbų, todėl reikėjo pasirinkti tokią temą, kuri neįklampintų manęs į didelius svarstymus ir begalinių abejonių liūną.

Taigi, ilgai nesvarsčius, kito karikatūrų ciklo temos pasirinkimas nekėlė abejonių. Per eilę metų buvau sukaupęs šūsnį darbų apie kiaules, todėl nereikėjo naujo piešinių ciklo pradėti „nuo nulio“, tačiau buvo nedidelis niuansas. Anksčiau pieštos karikatūros apie kiaules buvo 3-5 m. senumo ir visos jos – juodai baltos, dargi per tą laiką jau buvo pasikeitęs mano piešimo braižas, piešinių stilistika, sukaupta nemažai piešimo patirties ir praktinių įgūdžių.

Todėl visas karikatūras reikėjo nupiešti naujai, kad piešiniai stilistiškai „neiškristų“ iš bendros visumos ir harmoningai derėtų bendrame garde.

Atskaitos tašku pasirinkau 1985 m. sukurtą karikatūrą „Špaga“. Aš ją pačią pirmą ir perpiešiau naujai. Visą ciklą apie kiaules buvau suplanavęs pateikti spalvotai, todėl kelias anksčiau nupieštas karikatūras taip pat teko perpiešti iš naujo.

Kiaulių ciklą sudarė 20 karikatūrų. Laida „Dailininkai šypsosi“ su kiaulių ciklo piešiniais 1989 m. balandžio 23 d. buvo parodyta per LTV.

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, Cartoon, Karikaturen, Caricatura.
> Paskutinis noras / The Last Wish <
//  LTV „Dailininkai šypsosi“, 1989 m., balandis. //

> Paskutinis noras / The Last Wish <
> LTV „Dailininkai šypsosi“, 1989 m., balandis. <


// Karikatūras „Špaga“ — tai pati pirmoji respublikinėje spaudoje publikuota karikatūra, kurioje dominuojantis personažas — personifikuota kiaulė. Vėlesniais metais piešiau gana daug karikatūrų, kurių siužetuose pagrindiniais smuikais grojo kiaulės. Tad ši karikatūra, yra tarsi tramplinas į kiaulemaniją — virtinės piešinių apie kiaules. //


Karikatūrų ciklo apie kiaules piešiniams pasisekė, bene, labiausiai (negu kitų LTV laidoje „Dailininkai šypsosi“ parodytiems karikatūrų ciklams apie šunis bei avis). Didžioji dauguma (trys ketvirtadaliai) karikatūrų iš kiaulių ciklo vėliau buvo atspausdintos keliuose šalies leidiniuose („Šluota“, „Respublika“).

 

* * *

Šarūnas Facebook

Šunys. II dalis.

#031 Retrospektyva: Šunys. II dalis.

Gyvenime taip jau nutinka, kad per kelis metus net pripažinti piešimo korifėjai gali kardinaliai pakeisti kadaise išieškotą ir jau net vizitine kortele tapusį savitą piešimo braižą (stilistiką), o naujokui pirmieji kūrybiniai žingsniai dažniausiai būna dar tik elementarus pirminių bandymų ir begalinių ieškojimų kelio pradžia (savito braižo paieška, gludinimas).

Taigi, skirtingais metais nupieštas karikatūras apie šunis tiesiog imti ir mechaniškai apjungti jas į vieną bendrą ciklą buvo kiek problematiška. Pirmiausia — per keturis su trupučiu metus stipriai pakito piešimo braižas.

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, Cartoon, Karikaturen, Caricatura.
Šunys, stilistika (1984–1985 m.).

Piešinių stilistika. Šunys (1984–1985 m.).

Antra, skyrėsi darbų dydžiai — vieni mažesni darbai, kiti — didesni, o taip pat skyrėsi atlikimo technika — vieni darbai buvo juodai balti kontūriniai piešiniai, kiti — spalvoti. Kadangi visus darbus reikėjo apjungti į vientisą stilistiką, tad buvo būtina praktiškai visus ankstesnius darbus perpiešti iš naujo.

Taigi, praktiškai nebuvo kito pasirinkimo, tad ir sprendimas buvo paprastas: visus darbus reikia perpiešti pagal vieną stilistiką ir visi darbai turi būti spalvoti.

Nūnai prekyboje galima lengvai įsigyti įvairių kokybiškų dailės prekių tiek profesionalams, tiek ir mėgėjams, tačiau anuo metu net elementarios, kiek labiau „padoresnės“ akvarelės, net su žiburiu nebuvo galima rasti, kadangi prekyboje kokybiškų piešimo priemonių tiesiog nebuvo (Dailininkų sąjungos nariai buvo aprūpinami atskirais kanalais).

Prisiminęs, kad kažkur turi lindėti mano kadaise nukišta dar mokyklos laikų moksleiviška „Leningrad“ akvarelė, susiradau ją, nuvaliau „laiko dulkes“ ir sėdau eksperimentuoti.

Atsižvelgdamas į tai, kad TV ekranas yra gulsčias stačiakampis, stengiausi komponuoti ir piešti taip, jog darbai būtų horizontalūs (ilgoji piešinių kraštinė — horizontali) arba piešiniai būtų bent jau kvadratiniai.

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, Cartoon, Karikaturen, Caricatura. 
Šunys, stilistika (1988 m.)

Piešinių stilistika. Šunys (1988 m.).

Kadangi anuomet jau daugiau kaip metai laiko „sukausi“ animacijoje, tai įveikti pradinę piešinių „apdorojimo“ stadiją buvo kur kas lengviau ir greičiau — galėjau naudotis kiek labiau profesionalesniu pašvietimu iš apačios (pašviečiant vienas ant kito sudėtus popieriaus lapus iš nugarinės jų pusės, padidėja visų sluoksnių permatomumas). Lempos šviesa pašviečiant lapus iš apačios ženkliai patogiau ir paprasčiau perpiešti eskizinį piešinį pieštuku nuo kalkinio popieriaus lapo ant vatmano (anuomet jau eskizuodavau ant animacijoje naudojamo kalkinio (permatomas) popieriaus lapų).

Piešimo seka anuomet buvo tokia: pieštuku švariai perpiešti eskiziniai piešiniai ant vatmano lapo pradžioje būdavo nuspalvinami akvareliniais dažais, o kai akvarelės potėpiai nudžiūdavo — telikdavo pieštuko linijas su plunksna apvedžioti juodo tušo kontūru.

Iš šalies gali atrodyti elementaru: kas čia tokio yra nupiešti 19 darbų — šast ir viskas. Na, kūrimo procesas — nenuspėjamas. Kartais taip jau nutinka, kad tenka ilgai ir nuobodžiai kankintis, daug eskizuoti, kol nupieštas eskizas bus tinkamas. Kadaise ypač ilgai prasikankinta piešiant vieną karikatūrą — teko maždaug 10 eskizinių piešinių nupiešti, kol pagaliau linijos ant popieriaus išsiraitė taip, kaip kad norėjau jas matyti.

Karikatūrų ciklui apie šunis buvo nupiešta 19 karikatūrų (dalis ankstesnių karikatūrų buvo perpieštos iš naujo ir nuspalvintos akvarele).

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, Cartoon, Karikaturen, Caricatura.
> Kaulas / Bone <
//  LTV „Dailininkai šypsosi“, 1989 m., balandis. // 
 // „Šluota“ (1989 m., Nr. 9). //

> Kaulas / Bone <
// LTV „Dailininkai šypsosi“, 1989 m., balandis. //
// „Šluota“ (1989 m., Nr. 9). //

Vėliau ciklo apie šunis piešiniai buvo siūlomi kelioms leidinių redakcijoms, tačiau tik keletas iš jų tebuvo atspausdinti.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Šunys. I dalis.

#030 Retrospektyva: Šunys. I dalis.

Personifikacija
Ankstesnėse RETROSPEKTYVA publikacijose minėta, kad labiausiai man patiko ir savo kūryboje dažniausiai naudojau personifikaciją, kuri, mano supratimu, geriausiai tiko kūrybinių sumanymų įgyvendinimui, taikliau ir subtiliau atspindėjo sugalvotą vieną ar kitą idėją.
Pradžioje tai buvo personifikuoti šunėkai, žuvys bet palaipsniui vis daugiau įvairių gyvių atsirasdavo karikatūrų siužetuose.

// personifikacija (įasmeninimas — tai žmogui būdingų savybių suteikimas gamtos reiškiniams, gyvūnams arba abstraktiems dalykams). //
// animizãcija [lot. animo — paverčiu gyva būtybe] ↗ personifikacija. //

Gyvulių ūkis
Kai 1988 m. rudenį atsirado proga nupiešti karikatūrų ciklą LTV laidai „Dailininkai šypsosi“, abejonių ir didelių svarstymų, kokią temą pasirinkti, tarsi ir nebuvo.
Kadangi piešinius, karikatūras apie šunis paišiau dar nuo mokyklos laikų, tad per daugel metų jau buvo susikaupęs šioks toks šūsnis darbų šunų tematika.
// Tais pačiais metais (1988 m.) paraleliai užgimė karikatūrų ciklas kiaulių tema, o avys (karikatūros apie avis) atsirado vėliausiai. //

Taigi, akivaizdu, kad pirmas realizuotas karikatūrų ciklas (piešinių ciklas LTV laidai „Dailininkai šypsosi“) ir buvo būtent apie šunis.

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, Cartoon, Karikaturen, Caricature. > Įkalinimas / Imprisonment <
// LTV „Dailininkai šypsosi“, 1989 m., balandis. //

> Įkalinimas / Imprisonment <
// Pradinis variantas (1987 m.) //
// LTV „Dailininkai šypsosi“, 1989 m., balandis. //


Gyvenimo tėkmė socialistiniame Rojuje, kuri labiau panašėjo į vieną didelę lagerio zoną, sroveno savaip: „negailestingai“ buvo naikinama viskas, kas tik neatitiko socialistinės ideologijos vėžių. Dž. Orvelo romanas „Gyvulių ūkis“ kaipsyk buvo į socialistinio maršo taktą nepataikantis veikalas — ši knyga buvo uždrausta Sovietų Sąjungoje, įžvelgiant netiesioginę sovietinio režimo kritiką.

// Pamenu, kad anuo metu man buvo kiek keistoka tai, kad A. Solženicyno knyga „Viena Ivano Denisovičiaus diena“, kurioje aprašomas stalinizmo epochos sovietinis Gulagas (realiais įvykiais paremtas siužetas), buvo išleista lietuvių kalba, o politinės satyros alegorinis romanas (išgalvotas siužetas) — ne. Na, sovietinės cenzūros vingius anuomet sunku buvo sugaudyti ir suprasti.
Dabar jau žinomos praktiškai visos A. Solženicyno knygos „Viena Ivano Denisovičiaus diena“ išleidimo peripetijos — tiesiog konjunktūriškai tinkamu laiku pataikė į asmeninį TSKP CK Generalinio sekretoriaus užsukamą sukutį (vilkelį) ir „pasitarnavo“ jo kovai su stalinizmo palikimu ir Stalino asmens kulto nuvainikavimu), — bet anuo metu, šios knygos pasirodymas CCCP erdvėje labiau prilygo stebuklui, sukėlė sprogusios bombos efektą. //

Teigiama, kad ir Pink Floyd albumui „Animals“ (koncepcinio albumo visų muzikinių kompozicijų autoriui Rodžeriui Votersui) didelę įtaką padarė būtent Dž. Orvelo romanas „Gyvulių ūkis“.
To meto sparčiai besikeičianti politinė-ekonomonė aplinka (1988 m.) sąlygojo tai, kad tarsi kokią užtvanką pralaužusi lavina užtvindė eterį soc. tikrovę demaskuojančiais ir šokiruojančiais faktais. Palaipsniui visos uždraustos spynos buvo nudaužtos, tad palyginus greitai (1991 m.) ir Lietuvoje buvo išleista uždraustoji knyga „Gyvulių ūkis“.

Anų dienų fone ilgainiui ir susiformavo mano kūryboje teminė trejybė — „kiaulės–šunys–avys“.

Tačiau kitaip nei šiems gyviams priklijuotas ir visuotinai nusistovėjusias charakterio bruožų stereotipines ypatybes, aš naudojau kardinaliai priešingas — pvz., kiaules savo karikatūrose vaizduodavau svajingas, kilmingas, linksmas, išradingas, išmintingas ir pan.

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, Cartoon, Karikaturen, Caricature. > Talkininkai / Assistants <
// LTV „Dailininkai šypsosi“, 1989 m., balandis. //

> Talkininkai / Assistants <

Taigi, karikatūras su šunimis tai nuo pat pirmų publikacijų respublikinėje spaudoje nuolat nupiešdavau, šiek tiek vėliau atsirado karikatūros apie kiaules („Špaga“ (1985 m.)), o 1989 m. žiemą-pavasarį sukurtos ir pirmos karikatūros apie avis. Deja, bet karikatūroms apie avis pasisekė mažiausiai, kadangi tik nedidelė jų dalis vėliau buvo atspausdinta respublikiniuose leidiniuose: šalyje 1988–1991 m. įvykių karuselė stipriai įtakojo politinių karikatūrų atsiradimą ir paklausą, todėl „nemušantys į taktą“ piešiniai netrukus atsidūrė „už borto“ (kaip jau buvo minėta ankstesnėse publikacijose, žurnalas „Šluota“ palaipsniui pavirto kažkokiu agitaciniu-propagandiniu leidiniu).

Pink Floyd — Animals
Animals — koncepcinis anglų progresyviojo roko grupės Pink Floyd albumas, išleistas 1977 metais.
Albume kritikuojamas kapitalizmas ir metaforiškai visi žmonės sugretinami su trimis gyvūnais: šunimis, kiaulėmis ir avimis.

Šunys — bejausmiai ir godūs piniguočiai, kuriuos valdo aistra turtui. Tai verslininkai, sergantys didybės manija, kurie gyvena negailestingame pasaulyje, kuriame „šuo ėda šunį“.
Kiaulės — visuomenės „grietinėlė: veidmainiai, valdžios ištroškę politikai, kurių įsakymus nuolankiai vykdo šunys. Tai — turtingi ir galingi žmonės, kurie manipuliuoja likusia visuomenės dalimi. Stengdamiesi patys išlikti galingi jie skatina visuomenę būti žiauria bei amoraliai galvažudiška.
Avys — paprasti ir lengvai apkvailinami žmonės, kurie aklai tiki politikais ir verslininkais. Tai žemiausia visuomenės dalis, kuri yra išnaudojama, tačiau pati to nesupranta.
Šunys ir kiaulės kartu valdo avis.

Tęsinys kitoje RETROSPEKTYVA publikacijoje.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Pažintis su Rigimantu Gedgaudu

#029 Retrospektyva: Pažintis su Rigimantu Gedgaudu

Jaunam, dar tik pradedančiam karikatūristui (kaip ir kiekvienam menininkui) yra svarbu kitų kolegų atsiliepimai ir vertinimai, o ypač tų, kurių kūryba tau patika ir žavi. Nuo vaikystės mėgavausi F.Samuko, R.Palčiausko, A.Deltuvos darbais (išvardinu tik 3 pačius mylimiausius savo vaikystės laikų Lietuvos karikatūristus). Iš jaunesnės kartos autorių ypač imponavo R.Gedgaudo kūryba.

Tai štai šiame „lyriniame“ nukrypime pasidalinsiu prisiminimu apie mūsų su Rimu (visi vadino Rimu, nors tikrasis jo vardas — Rigimantas) bičiulystės užuomazgas — vieną pirmųjų pažintinį susitikimą.

Po vieno kasmetinio (eilinio) karikatūristų „susiėjimo“ kartu su Rimu dviese sėdėjome J.Basanavičiaus gatvėje ant akmenų atbrailos netoli dabartinio Rusų dramos teatro ir bičiuliškai šnekučiavomės. Tuomet aš jam ir parodžiau savo vieną darbelį (norėjau išgirsti jo vertinimus) — karikatūrą „Skanaus!..“.

// Karikatūra „Skanaus!..“ buvo juodai baltas piešinys: juodas tušo kontūras ant balto vatmano popieriaus lapo. //

Jis palankiai atsiliepė apie mano karikatūrą, su jam būdinga melancholiška šypsena veide palinkėjo „nemesti“ pasirinkto kelio, bei paragino toliau tobulėti.

Taip jau gyvenimas surikiavo – abu gyvenome viename ir tame pačiame Vilniaus miegamąjame rajone, baigėme tą pačią mokyklą, o taip pat mus siejo šioks toks bendrų pažįstamų ratas, bei vienas ir tas pats hobis – karikatūra, animacija. Matyt, visa tai ir lėmė, kad ėmėme dažniau bendrauti: užsimezgė ilgametė bičiulystė.

 

* * *

Šarūnas Facebook