Cenzūra I dalis

#053 Retrospektyva: Cenzūra. I dalis

Cenzūra žodžio reikšmė

cenzūrà [lot. censeo — vertinu]:
1. spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir teorijos;
2. įstaiga, kontroliuojanti spaudą, kino filmus, radijo ir televizijos laidas;
3. nuobaudos, skiriamos parlamento deputatams už vidaus tvarkos reglamento pažeidimą;
4. kanonų teisėje — bendras bažn. bausmių pavadinimas;
5. psichoanalizėje — visuomeninių normų sistema, nesąmoningais mechanizmais kontroliuojanti žmogaus potraukius, motyvus, ribojanti jų realizaciją;
6. cenzoriaus pareigos.

Cenzūros tipai:

  • Moralinė cenzūra, kuomet kontroliuojama moralinių normų neatitinkanti medžiaga (pornografija, keiksmažodžiai, smurto scenos, vulgari kalba, kiti tabu).
  • Karinė cenzūra, kuomet kontroliuojama informacija apie taktines, žvalgybines paslaptis.
  • Politinė cenzūra, kuomet kontroliuojama neigiama informacija apie valdžią, neleidžiama reikšti opozicinės nuomonės.
  • Religinė cenzūra, kuomet kontroliuojama informacija, neatitinkanti religijos dogmų,prieštaraujanti, kitaip interpretuojanti ar neigianti religiją.
  • Korporacinė cenzūra, kuomet kontroliuojama informacija apie prekybines paslaptis, korporacijų neigiamus ekonominius rodiklius.

Prieš vėją nepapūsi

Karikatūrų piešimas (o tiksliau – jų publikavimas) sovietmečio draudimų labirintuose (cenzūra) turėjo visą paketą specifinių bruožų: galiojo nemažas skaičius nerašytų draudimų, uždraustų temų karikatūroms, įvairių kitų cenzūravimo niuansų. Žvelgiant iš šalies, jei pats asmeniškai nesusidurtum, tai net neįtartum, kad tokia specifinė sijojimo sistema apskritai egzistavo.

Publikacijas taip pat stipriai įtakodavo pirmaeilio pralaidumo darbai: temų spektras, kurioms buvo teikiama pirmenybė publikuoti, o taip pat ir redakcijai arčiau kūno esančių „teisingų“ autorių sąrašas.

Suprantama, kad kiekvienas, kuris gyveno tuo metu sovietijoje, puikiai suvokė, kad egzistuoja valstybinė cenzūra ir kad „prieš vėją nepapūsi“.

Tačiau menininkai su draudimais susidurdavo betarpiškai, todėl ir jų atmintyje anuomet išlikusi patirtis nugludindavo visai kitus potyrius, kito lygmens jausmus.

Satyros ir humoro žurnale „Šluota“, kaip ir visuose kituose to meto leidiniuose, taip pat bujojo cenzūra:

a) galiojo neafišuojamas sąrašas temų, kurioms pirmoje eilėje įsižiebdavo žalia šviesoforo spalva. Pvz., jeigu piešiniuose plieksi JAV (US) ir NATO — visos durys akimirksniu atsiverdavo ir ypač plačiai.

Tačiau aš tokių karikatūrų nepiešiau.

b) Jeigu paišysi gamybine tematika — pijokai darbe, gamybos problematika, socialistinio darbo spartuolių kovos su veltėdžiais; siuvėjos, mezgėjos, tekintojos, šlifuotojos ir visas kitas panašaus pobūdžio asortimentas — taip pat durys atsiverdavo plačiai.

Bet aš tokių karikatūrų nepiešiau.

c) Jeigu piešiniais koneveiksi tarpukario Lietuvos santvarką (aštriu satyros ginklu kovoje su vadinamąja buržuazine ideologija) — taip pat durys atviros.

Bet aš tokių karikatūrų nepiešiau.

d) Jeigu paišysi apie neūkiškumą kolūkiuose ir tarybiniuose ūkiuose, apie rubuilių melžėjų aimanas, girtus traktorininkus ir kombainininkus, derliaus ir soc. turto grobstymą, neišsipagiriojančius girininkus, degradavusius kolūkiečius — taip pat žalias takelis šviečia.

Bet aš tokių karikatūrų nepiešiau.

Tačiau būtent tokios karikatūros, šokančios į taktą sovietinei ideologijai, nepaliaujamai buvo tiražuojamos praktiškai kiekviename žurnalo „Šluota“ numeryje. Ir tokios pakraipos karikatūrų sovietmečio metais pilnos pakampės mėžte primėžtos. O ir piešiantis kolektyvas stengėsi iš peties. Kiek daug atvirai nykaus šlamšto tuo metu karikatūristai prištampavo — dabar sunku būtų net patikėti, kad kažkam labai knietėjo patapti soc. ideologijos padlaižūnais. Tačiau šios veiklos atspaudai palikti – jie nebyliai liudija apie Marijos žemės karikatūristų liokajų savanorišką išverstakailiškumą.

Juk jų su botagais prie sienos niekas nevarė sušaudyti, badu nemarino ir kankinimais nevertė, kad tarnautų!..
Ech, tas saldus žodis – rublis…


Perprasti visą povandeninių srovių tėkmę karikatūristui naujokui buvo ne taip paprasta. Konkurencija anuomet buvo didelė: piešiančių karikatūristų gausa veržėsi per kraštus, o kiek tame tarpe profesionalių dailininkų būta! Tad norint prasibrauti į karikatūristų bendruomenės ratą, reikėjo labai stipriai pasistengti.

Kadangi dailės studijų nekramčiau, bei nepiešiau į taktą sovietinei ideologijai, mano šansai „kilti kūrybinės karjeros laiptais“ buvo stipriai suvaržyti.

Kad ir kaip kas dabar nečiulbėtų, bet publikacijų pirmenybė vis vien buvo teikiama tituluotiems autoriams, o taip pat ir tiems, kurie nesibodėdami peckeliojo politinės, buitinės, socialinės tematikos karikatūras. Pavarčius to meto žurnalų puslapius, akis rėžte rėžia karikatūrų gausa visokiomis gamybinėmis, kolūkinėmis, antiimperialistinėmis temomis.


Na, betgi buvo ir malonių išimčių! Išskirtinio talento autorius, kurio net politines, gamybines, kolūkines ar buitines karikatūras man buvo visada malonu išvysti — dailininkas Fridrikas Samukas! Ir net nesvarbu, kokia tema jis būdavo nupiešia piešinį, kad ir ką jis pavaizduotų – mane visada žavėjo jo nepriekaištinga piešinio atlikimo kultūra, savitas ir įsimintinas braižas, architektūriškai preciziškai sudėliota kompozicija, lakoniškas ir subtilus humoras.

Tiesa, sovietijos pučiamai dūdai piešiniais talkino dar keletas gabių autorių, kurių piešimo stilius buvo malonus mano akiai… Manęs tai nedžiugino, bet tai buvo jų pasirinkimas…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *