Cenzūra II dalis

#054 Retrospektyva: Cenzūra. II dalis

Intro

„Leidėjas uždėjo veto publikacijai“.
Ne, tai ne apie sovietijos cenzorių trelines dainas.
Kiek daug kartų visa tai girdėta ir matyta jau po Nepriklausomybės atkūrimo, ir net savo kailiu patirta…
Dažniausiai leidėjų bei valdžiažmogių žodis būna kategoriškas, o tuo pačiu ir visa lemiantis, tačiau ar tikrai jis teisingas ir objektyvus?

Periferinis mąstymas

Užsisklendus tarp keturių sienų, vykstant uždarai oro cirkuliacijai, erdvė prasmilksta pačiakvapiu. Ilgainiui įtikima, kad tik šis parfumas yra vertingiausia, kas gali būti, o visa, kas už perimetro – klaiki taršalynė.

Tik kad štai per tokius ir panašius į juos veikėjus nenustojama likti periferija, kur sustabarėjęs kelmas gali diktuoti (ką sėkmingai ir daro) savo pseudo tiesų sakymą, pseudo požiūrį ir pseudo mintis, kurios mąstančiam piliečiui tegali sukelti šypseną, o dažnai net ir užuojautą.

Tik nereikia apsigauti, kad panašių kelmų era pasibaigė. Elementarus natūralios atrankos principas daugeliui suvaro savisaugos injekciją — kad išgyventi, reikia prisitaikyti prie aplinkos (arba būsi išmestas lauk, lyg musė iš barščių – akimirksniu atsilaisvinusią vietą užims kitas, sugebantis nepriekaištingai tarnauti ir pataikūniškai meiliai laižyti).

Betgi, tai tik leidėjas, nuo kurio veiksmų veikiausiai mažai kas priklauso valstybiniu lygmeniu, kuris kryptingai ir tendencingai formuoja tam tikrą masių (žurnalo skaitytojų) nuomonę.

Egzistuoja kur kas didesnė blogybė: panašūs į juos ufonautai sėdi įvairaus lygmens valstybinėse įstaigose bei organizacijose ir, dėl šventos ramybės bei rimties, užsiiminėja visokio plauko kvailystėmis ir manipuliacijomis.

Manipuliacijos ir smegenų formatavimas

Ar kada teko susimąstyti, kaip uoliai armija nukvakėlių funkcionierių rikiuoja nuomones reikalingomis kryptimis?

Smarkiai klysta tie, kurie galvoja, kad nebeliko terpės, kur vis dar klaidžiojama pasenusių idėjų užkampiuose, kur veši inercinė atsilikėlių ir tamsuolių mąstysena.

Taip, nors tokie veikėjai tegali sulaukti nebent gailesčio ir net užuojautos, tačiau, jei manote, kad tai tik papokštavimai… Nieko panašaus, — linksmumai dar tik prieš akis…

Po nepriklausomybės atkūrimo (maždaug 1996-1997 m.) sunku net buvo įtarti, kad dar išlikę archaiškai mąstančių veikėjų, kurie paskendę stereotipiniame mąstyme ir konservatizme – savotiški žmogėnai futliaruose.

Veido veidas

Panaikintos cenzūros sąlygomis iš kur galėjo atsirasti nauji draudimų aruodai? Tuomet kur slypi skirtumas tarp šių dienų draudimų ir sovietmečio ideologijos bei cenzūros laikų, kai už nekaltą piešinėlį galima buvo susilaukti aršaus puolimo, ar net pašalinimo iš a la komsomolo?

Ir anksčiau, ir dabar pastebima tam tikra, atskirų veikėjų savita (ir tik jiems patiems suprantama) logika bei pozicija…

Žvaigždė. Stereoskopinis variantas

Besidauginantys futliarai

Tiesa, niekas nenuneigs, kad leidėjų valia daryti tai, kas jiems šauna į galvą, nes tik jie atsako (tiesiogiai ir netiesiogiai) už leidinio sėkmę, neša finansinę atsakomybę. Tikėtina, kad savininkai dažniausiai formuoja leidinio veidą. Tačiau, kaip taisyklė, tas formavimas tėra arba pataikavimas masių skoniui, arba tarnavimas tam tikroms suinteresuotoms socialinėms ir finansinėms grupėms, verslo organizacijoms.

Todėl vis dažniau prisidengus morale, dorove, etika, netgi ir visuomenės gerovės vardu sukami savi draudimų malūnai, tačiau labai dažnai tai tėra tik savotiškas pretekstas apsisaugoti nuo „kad tik kas nors neatsitiktų“.

// A. Čechovo apysakos „Žmogus futliare“ pagrindinis personažas — konservatyvus, perdėtai atsargus, nemėgstantis naujovių žmogėnas, kurio gyvenimo kredo — „kad tik kas nors neatsitiktų“. //

O ši gija labai gaji šiuolaikiniame visuomenės raidos etape, kur apsidraudėliškumas bei komfortabilumas kyla į naujas aukštumas.

Lūkesčiai, kad ilgainiui konservatizmo apraiškų mažės, o futliariškumai dings — vis labiau tirpsta. Nūnai žiniasklaidos cenzūra įgavusi visai kitokį atspalvį — dabar kinkos dreba ne vien tik dėl šiltos vietos, ar viršininkijos (savininkų) rūstybės, bet prisidėjo dar ir įvairiausio plauko visuomenių organizacijų per prievartą brukami nuomonių formavimo volai, — ką grupelė žmonių pagalvos, ką visokie marginalai pasakys, koks bus jų nepasitenkinimo lygmuo.

O jeigu kalbėti be užuolankų – visa tai tėra iškreiptas mažumos grupių nuomonių diktatas siekiant paveikti ir įtakoti sau palankius sprendimus, primetant kitiems savo „tiesos sakymą“, neatsižvelgiant į susiklosčiusias tradicijas, papročius, kultūrą, gyvenimo būdą.

// Pvz., komentarų išjungimas arba selekcija ir šalinimas po nuomonės formavimo straipsniais ar po publikacijomis visuomenei jautriais klausimais (kad tik kas nors neatsitiktų, – dėl šventos ramybės atjungsime komentarus…) //

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, Cartoon, Karikaturen, Caricatura.
// Savicenzūra / Self-censorship

> Savicenzūra / Self-censorship <

Kiekvienas žmogus turi savo nematomą futliarą, t. y. rėmus, į kuriuos jis pats save įspraudžia. Skirtingi žmonės, skirtingi ir rėmai. Futliaras — tai gaubtas, kuris saugo žmogų nuo tariamai kvailų poelgių, tai tarsi kažkoks apsauginis šydas, savotiška savicenzūros forma. Tačiau skiriasi šios gaubto vaidmuo: tai, ką vienas žmogus, nusimetęs gaubtą, padarytų nė nepagalvojęs apie pasekmes, kitas gi lindėtų jame įsispraudęs kiek galima giliau. A. Čechovo apsakyme „Žmogus futliare“ aprašomas tipelis, kuris yra suvaržytas įvairiausių taisyklių, draudimų, pareigų ir slegiamas didelės atsakomybės jausmo. Iš tiesų tai apgailėtinas tipažas, kuris neturi savo minčių, o tik prisitaikėliškai gyvena pagal kitų žmonių sugalvotus draudimus. Žmogus futliare savo elgsena panašus į senų davatkų klubo personas, suvaržytas įvairių religinių saitų, kurios nei pačios ramiai gyventi sugeba, nei kitiems laisvai kvėpuoti duoda.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *