Mamos meilė

#032 Parabolė: Mamos meilė

Kartą mamą atėjo aplankyti jos vaikai. Jie tarpusavyje susiginčijo, o norėdami vienas kitam įrodyti savo tiesą, jie paklausė savo mamos, — kurį iš jų tarpo ji myli labiausiai pasaulyje?

Mama, tylėdama, paėmė žvakę, uždegė ją ir tuomet tarė:

— Štai žvakė — tai aš! Jos ugnis — mano meilė!

Tada ji paėmė kitą žvakę ir pridegė ją nuo pirmos žvakės.

— Tai — mano pirmagimis, aš jam daviau savo ugnies, savo meilės! Ar dėl to, ką jam daviau — mano žvakės liepsna sumažėjo? Mano žvakės liepsna liko tokia pati…

Ji paeiliui uždegė tokį patį skaičių žvakių, kiek buvo susilaukusi atžalų… ir jos žvakės liepsna liko tokia pat didelė ir šilta…

Žvakė  // Candle

Žvakė // www.sarunas.com/blog // Candle.

* * *

Šarūnas Facebook

Mamos meilė

Požiūrio taškas

#029 Parabolė: Požiūrio taškas

Vienam žmogeliui pradingo kirvis. Jis kirvio vagyste įtarė savo kaimyno sūnų, todėl ėmė jį įdėmiai stebėti: tas ir slampinėja — tarsi pavogęs kirvį, ir žiūri — tarsi pavogęs kirvį, ir net kalba, tarsi pavogęs kirvį; žodžiu, kiekvienas gestas, kiekvienas kūno judesys bylote bylojo, kad berniukas ir yra kirvio vagis.
Tačiau po kurio laiko žmogelis slėnyje kasė žemę ir netikėtai atkasė savo kirvį. Kitą dieną jis vėl pažvelgė į savo kaimyno sūnų: nei gestais, nei kūno kalba jis jau nebuvo panašus į vagį.

Klaustukas ar šauktukas (požiūrio taškas) // Point of view

Požiūrio taškas // www.sarunas.com/blog // Point of view.

* * *

Šarūnas Facebook

Saldi druska

#026 Parabolė: Saldi druska

Nusibodo druskai būti sūria. Pagalvojo: „Ir kuo gi aš prastesnė už cukrų? Jis baltas ir aš balta, jis birus ir aš biri. Tik jį visi myli, net bučkina, kai geria pasaldintą arbatą, o manęs tarsi ir nepastebi!“ Ir nusprendė ji tapti saldžia.

Pasakyta — padaryta. O koks jovalas užvirė vakarienės metu! Tai gali tinkamai įvertinti tik tie, kurie nors kartą gyvenime ragavo saldžius barščius ir cukrumi apibarstytą minkštai virtą kiaušinį.

Viskas pasibaigė tuo, kad netinkamą druską išmetė į šiukšlyną ir pakeitė ją nauja, kuri jau niekada nebandė tapti saldžia.

Saldi druska // Sweet salt

Saldi druska // www.sarunas.com/blog // Sweet salt.

* * *

Šarūnas Facebook

Vyno upelis

#017 Vyno upelis

Gruziniška parabolė

Senelis su anūku sėdi kitame pasaulyje, pietauja. Senelis paduoda anūkui tuščią ąsotį ir sako:
— Nubėki prie vyno upelio, kuris teka netoliese ir pripildyk šį asotį.
Po kurio laiko anūkas sugrįžta nešinas tuščią ąsotį. Senelis paklausė:
— Kas atsitiko, kodėl tu neatnešei vyno?
— Tekančio vyno upelio jau nebėra, jis išdžiuvo, — atsakė anūkas.
Senelis liūdnai atsidūsta:
— Vadinasi, kad „ten“ jau mus užmiršo. Niekas daugiau nebegeria už mūsų sielų ramybę…

Prisiminimas. // www.sarunas.com/blog // How I wish you were here.

* * *

Šarūnas Facebook

Tuščia valtis

#015 Parabolė: Tuščia valtis

Išminčius pasakojo:

„Jaunystėje aš dažnai eidavau vienas pasiirstyti po ežerą valtele, pamedituoti. Aš turėjau nedidelę valtelę, todėl galėjau netrukdomas valandų valandas ja plaukioti ir mąstyti. Vieną rytą, auštant, kuomet nakties tamsą pamažu keičia ryto prieblanda, aš užsimerkęs sėdėjau valtyje ir meditavau.

Staiga kažkieno valtis atsitrenkė į manąją ir suardė visą ryto harmoniją. Kaip aš tuomet įpykau! Jau ketinau aprėkti valties savininką, bet atsimerkęs pamačiau, kad toje valtyje nieko nėra: ji buvo tuščia. Man nebuvo kam išlieti savo pyktį. Todėl aš tiesiog užsimerkiau ir stengiausi vėl susigrąžinti vidinę harmoniją.

Kai patekėjo saulė, mano sieloje tvyrojo ramuma. Tuščia valtis tapo mano mokytoju. Nuo to laiko, jeigu kas nors bando mane įžeisti, aš tiesiog sakau sau:

— Ir ši valtis taip pat yra tuščia.“

Valtis rūke. // www.sarunas.com/blog // The Boat in the Fog.

* * *

Šarūnas Facebook

Amžinas ir Begalinis

#014 Parabolė: Amžina ir Begalinė

Mokytojas dažnai kartojo, kad kiekvienai prasidėjusiai kovai vis vien kada nors yra lemta pasibaigti kurios nors pusės naudai.
— …Išskyrus vieną, — kartą pridūrė mokytojas.
— Kokiai gi, — paklausė mokiniai.
— Šiame pasaulyje yra vienas amžinas ir vienas begalinis dalykai. Jiems ir lemta tuščiai tarpusavyje kovoti, nes Amžinybę neįmanoma nei nugalėti, nei sunaikinti, o Begalybę negalima nei aprėpti, nei išmatuoti. Taip ir kovoja jie vienas prieš kitą nepaliaujamai, tai atsimušdami, tai susikeisdami vietomis, ir jie visada būna greta vienas kito šiose nenugalimose grumtynėse. Žmogaus Amžina Išmintis ir Begalinė Kvailystė.

Niutono lopšys. // www.sarunas.com/blog // Newton’s cradle.

* * *

Šarūnas Facebook

Praeities našta

#012 Parabolė: Praeities našta

Gyveno laisvas kaip vėjas paukštis. Sklandė padebesimis, prasimaitinimui gaudė museles, maudėsi vasarinio lietaus čiurkšlėse, mėgavosi ir džiaugėsi gyvenimu. Ir apskritai, paukštis tarsi niekuo neišsiskyrė iš kitų savo gentainių. Bet jis turėjo savitą įprotį: kiekvieną kartą, kai jo gyvenime atsitikdavo koks nors reikšmingas įvykis, geras ar blogas, paukštis atminčiai pasiimdavo sau nuo žemės po akmenėlį. Ir kiekvieną dieną jis žiūrinėjo akmenėlius, o tuo pačiu narstė savo prisiminimus: linksmai šypsojosi prisimindamas džiaugsmingas akimirkas ir verkdavo, kai iš atminties išnirdavo liūdesio akimirkos. Paukštis akmenėlius visada turėjo su savimi — ar skraidė danguje, ar vaikštinėdavo žeme, ir niekada jų nepamiršdavo.

Slinko metai, akmenukų kiekis pamažu kaupėsi, tačiau vis vien paukštis kiekvieną dieną nuolat žiūrinėjo juos, prisimindamas praeities akimirkas. Palaipsniui paukščiui skraidyti darėsi kaskart vis sunkiau ir sunkiau, kol vieną gražia dieną, jis jau nesugebėjo pakilti į orą. Netrukus paukštis net ir vaikščioti žeme negalėjo, kadangi nepajėgė iš vietos pajudinti akmenėlių krūvos. Jis negalėjo daugiau gaudyti net ir muselių prasimaitinimui, ir tik retas lietutis išsekusiam paukščiui dar šiek palaikė gyvybę. Bet vis vien paukštis drąsiai kentė visus vargus, akylai saugodamas savo brangius prisiminimus.

Neilgai trukus paukštis nugaišo iš bado ir troškulio. Ir tik bevertė akmenukų krūva dar kurį laiką priminė apie jį.

Kelionė. // www.sarunas.com/blog // Stones to Heaven.

* * *

Šarūnas Facebook

Turėti širdį

#010 Parabolė: Turėki širdį

Po ilgų asketizmo ir vienatvės metų atsiskyrėlis sugrįžta iš savanoriškos izoliacijos nešdamas žinią, kurią keliaudamas kiekvienam sutiktajam skelbia:
— Turėki širdį.
Kai jo paklausdavo, kodėl jis nekalba apie gailestingumą, kantrumą, ištikimybę, meilę ir visus kitus esminius gerumo klodus, jis atsakydavo:
— Svarbiausia, kad tik neatimtų širdies, o visa kita atsiras savaime.

Širdies šviesa // www.sarunas.com/blog // Heartlight.

* * *

Šarūnas Facebook

1000 rutuliukų

#007 Parabolė: 1000 rutuliukų

Prieš kelias savaites ryte išsiviriau sau kavos ir paėmęs laikraštį įsitaisiau prie radijo imtuvo. Atsainiai sukinėjau stočių paieškos rankenėlę, kai staiga suklusau: iš radijo imtuvo sklido malonus aksominis senolio balsas. Jis kažką pasakojo apie 1000 rutuliukų. Aš susidomėjau, šiek tiek pagarsinau radijo imtuvą ir patogiai atsilošiau krėsle.

— Taigi, — dėstė senolis, — galiu lažintis, kad jūs esate nepaprastai užimti darbe. Vakar, šiandien, rytoj. Ir net jei jums už darbą daug sumokama, tačiau už šiuos pinigus mainais jie nuperka jūsų gyvenimą.

Įsidėmėkite, jūs visą tą laiką nesimatote su savo artimais ir mylimais žmonėmis. Nė už ką nepatikėsiu, kad tiek daug laiko jums reikia dirbti vien tik tam, kad suvestumėte galą su galu. Jūs dirbate, nes norite patenkinti savo troškimus. Bet atminkite, jog tai apgaulingas uždaras ratas — kuo daugiau uždirbate, tuo daugiau norisi ir tuo daugiau jūs vėl dirbate, kad gautumėte dar daugiau. Kažkuriuo momentu reikia prisiversti stabtelėti ir paklausti savęs: „Na, ar tikrai man reikalinga dar vienas rūbas ar mašina?“. Negi dėl to jūs pasiruošę nepamatyti pirmąjį savo dukters šokių vaidinimą arba praleisti sūnaus sporto varžybas? Norėčiau jums kai ką atskleisti, kas išties padėjo išsaugoti ir suprasti tai, kas yra svarbiausia mano gyvenime.

— Vadinasi taip, vieną gražią dieną aš atsisėdau prie stalo ir paskaičiavau. Tarkim, kad vidutiniškai žmogus gyvena 75 metus. Taip, aš žinau, kad vieni gyvena trumpiau, kiti ilgiau… Na, bet sakykim, kad apytiksliai žmogus gyvena apie 75 metus. Taigi, 75 padauginam iš 52 (sekmadienių skaičius per metus), gauname 3900 — bendras sekmadienių skaičius per visą jūsų gyvenimą. Kai aš apie tai mąsčiau, man tuo metu buvo penkiasdešimt penkeri metai. Išeitų, kad prabėgo, suapvalinus, jau 2900 sekmadienių. Tad man liko tik 1000. Nedelsiant aš nuėjau į žaislų parduotuvę, kur nusipirkau 1000 nedidelių plastmasinių rutuliukų ir subėriau visus juos į permatomą stiklinį indą. Nuo tada, kiekvieną sekmadienį, aš ištraukdavau iš stiklainio po vieną rutuliuką…

Laikui bėgant pastebėjau, kad kaskart, kai išimdavau rutuliuką ir matydamas jų nuolatinį skaičiaus mažėjimą, aš ėmiau kur kas labiau vertinti tikrąsias gyvenimo vertybes. Nėra įtikinamesnės priemonės, kaip kad stebėti mažėjantį tau skirtų dienų skaičių!

Užbaigdamas laidą, prieš man apkabinant savo mylimą žmoną su kuria netrukus eisime pasivaikščioti, noriu jums pasakyti dar kai ką.

Šįryt aš išėmiau paskutinį rutuliuką iš savo indo… Nuo šiandien kiekviena nauja diena, man yra, tarsi dovana. Aš esu dėkingas nes galiu suteikti savo mylimiems ir artimiesiems žmonėms šilumą bei džiaugsmą. Žinote, esu įsitikinęs, kad tai yra vienintelis prideramas būdas gyventi. Aš dėl nieko nesigailiu. Buvo malonu su jumis pabendrauti, bet jau turiu skubėti pas savo šeimą. Tikiuosi iki kito susitikimo!

1000 rutuliukų // www.sarunas.com/blog

* * *

Šarūnas Facebook

Kiek sveria snaigė?

#006 Kiek sveria snaigė?

— Pasakyk, kaip manai, kiek sveria snaigė? — paklausė zylė balandžio.

— Beveik nieko, — atsakė balandis.

Tada zylė papasakojo jam štai tokią istoriją:

— Vieną kartą aš tupėjau ant pušies šakelės, kai staiga pradėjo snigti. Tai nebuvo stiprus snigimas, ne, tiesiog elegantiškai sukosi ir leidosi snaigės, lengvutės, tarsi sapnas. Kadangi neturėjau ką veikti, aš ėmiau skaičiuoti snaiges, kurios krito ir kaupėsi ant mano šakelės. Tai štai, nukrito 3 751 952 snaigės. O kai švelniai ir tyliai ant šakelės nukrito 3 751 953-oji snaigė, kuri „beveik nieko“, kaip kad pats tvirtini, — šakelė ėmė ir nulūžo…

Baigusi pasakojimą zylutė nuskrido. Balandis, taikos simbolis dar nuo Nojaus laikų, susimąstė, o po to ištarė:

— Turbūt reikalingas viso labo tik vienas žmogus, kad pasaulyje įsiviešpatautų taika?

Pagalvok, o gal trūksta būtent tavęs?

// www.sarunas.com/blog (3D kompiuterinė grafika) //


* * *

Šarūnas Facebook