#015 Parabolė: Tuščia valtis

Išminčius pasakojo:

„Jaunystėje aš dažnai eidavau vienas pasiirstyti po ežerą valtele, pamedituoti. Aš turėjau nedidelę valtelę, todėl galėjau netrukdomas valandų valandas ja plaukioti ir mąstyti. Vieną rytą, auštant, kuomet nakties tamsą pamažu keičia ryto prieblanda, aš užsimerkęs sėdėjau valtyje ir meditavau.

Staiga kažkieno valtis atsitrenkė į manąją ir suardė visą ryto harmoniją. Kaip aš tuomet įpykau! Jau ketinau aprėkti valties savininką, bet atsimerkęs pamačiau, kad toje valtyje nieko nėra: ji buvo tuščia. Man nebuvo kam išlieti savo pyktį. Todėl aš tiesiog užsimerkiau ir stengiausi vėl susigrąžinti vidinę harmoniją.

Kai patekėjo saulė, mano sieloje tvyrojo ramuma. Tuščia valtis tapo mano mokytoju. Nuo to laiko, jeigu kas nors bando mane įžeisti, aš tiesiog sakau sau:

— Ir ši valtis taip pat yra tuščia.“

Valtis rūke. // www.sarunas.com/blog // The Boat in the Fog.

* * *

Šarūnas Facebook

#014 Parabolė: Amžina ir Begalinė

Mokytojas dažnai kartojo, kad kiekvienai prasidėjusiai kovai vis vien kada nors yra lemta pasibaigti kurios nors pusės naudai.
— …Išskyrus vieną, — kartą pridūrė mokytojas.
— Kokiai gi, — paklausė mokiniai.
— Šiame pasaulyje yra vienas amžinas ir vienas begalinis dalykai. Jiems ir lemta tuščiai tarpusavyje kovoti, nes Amžinybę neįmanoma nei nugalėti, nei sunaikinti, o Begalybę negalima nei aprėpti, nei išmatuoti. Taip ir kovoja jie vienas prieš kitą nepaliaujamai, tai atsimušdami, tai susikeisdami vietomis, ir jie visada būna greta vienas kito šiose nenugalimose grumtynėse. Žmogaus Amžina Išmintis ir Begalinė Kvailystė.

Niutono lopšys. // www.sarunas.com/blog // Newton’s cradle.

* * *

Šarūnas Facebook

#012 Parabolė: Praeities našta

Gyveno laisvas kaip vėjas paukštis. Sklandė padebesimis, prasimaitinimui gaudė museles, maudėsi vasarinio lietaus čiurkšlėse, mėgavosi ir džiaugėsi gyvenimu. Ir apskritai, paukštis tarsi niekuo neišsiskyrė iš kitų savo gentainių. Bet jis turėjo savitą įprotį: kiekvieną kartą, kai jo gyvenime atsitikdavo koks nors reikšmingas įvykis, geras ar blogas, paukštis atminčiai pasiimdavo sau nuo žemės po akmenėlį. Ir kiekvieną dieną jis žiūrinėjo akmenėlius, o tuo pačiu narstė savo prisiminimus: linksmai šypsojosi prisimindamas džiaugsmingas akimirkas ir verkdavo, kai iš atminties išnirdavo liūdesio akimirkos. Paukštis akmenėlius visada turėjo su savimi — ar skraidė danguje, ar vaikštinėdavo žeme, ir niekada jų nepamiršdavo.

Slinko metai, akmenukų kiekis pamažu kaupėsi, tačiau vis vien paukštis kiekvieną dieną nuolat žiūrinėjo juos, prisimindamas praeities akimirkas. Palaipsniui paukščiui skraidyti darėsi kaskart vis sunkiau ir sunkiau, kol vieną gražia dieną, jis jau nesugebėjo pakilti į orą. Netrukus paukštis net ir vaikščioti žeme negalėjo, kadangi nepajėgė iš vietos pajudinti akmenėlių krūvos. Jis negalėjo daugiau gaudyti net ir muselių prasimaitinimui, ir tik retas lietutis išsekusiam paukščiui dar šiek palaikė gyvybę. Bet vis vien paukštis drąsiai kentė visus vargus, akylai saugodamas savo brangius prisiminimus.

Neilgai trukus paukštis nugaišo iš bado ir troškulio. Ir tik bevertė akmenukų krūva dar kurį laiką priminė apie jį.

Kelionė. // www.sarunas.com/blog // Stones to Heaven.

* * *

Šarūnas Facebook