Problemos

#076 Parabolė: Problemos

Turėjo vienas žmogelis arklį, ant kurio lengvai užsiropšdavo.
Prabėgo metų virtinė. Žmogelis paseno, o kartu su senatve atsirado ir problema: jis jau negalėjo užlipti ant aukšto arklio. Daug negalvojęs, vyras pardavė arklį ir nusipirko asilą. Tačiau vietoj ankstesnės problemos jis įsigijo naują. Asilas pasirodė esąs labai kaprizingas ir užsispyręs. Nei įtikinėjimai, nei plakimai buvo nevaisingi — asilo taip ir nepavyko pajudinti iš vietos.

Štai taip kartais nutinka: spręsdami vieną problemą, mes patys sukuriame kitą, galbūt net dar labiau komplikuotą.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Pavydas ir citrinos

#075 Parabolė: Pavydas ir citrinos

Kartą nuėjau nusipirkti į parduotuvę citrinų. Norėjosi nupirkti didelių, gražių ir prinokusių citrinvaisių. Na, parduotuvėje priėjau prie vitrinoje esančios dėžutės su citrinomis, ėmiau rinktis. Visos jos man atrodė kreivos, apipuvusios, storomis žievėmis.

Staiga akies krašteliu pastebiu: dešinėje yra dar vienas padėklas, kuriame, stovintis šalia manęs vyriškis, taip pat rankioja citrinas. O toje dėžutėje esančios citrinos stambios, prinokusios, apetitiškos. Na, galvoju, kai tik tas vyras nueis — dešinėje dėžutėje akimirksniu prisirinksiu puikių citrinų.

Taigi, tik dėl vaizdo rankioju savo dėžutėje vaisius, o pats žvairuoju dešinėn ir įdėmiai stebiu vyriškio ranką — laukiu, kada  jis pagaliau pasiims tai, ko jam reikia, ir pasišalins. O jis, susna, vis čiupinėja jas ir perrinkinėja. Laukiau penkias minutes — vis netinka jam citrinos, nors jos visos atrodo, tarsi specialiai pagal užsakymą atrinktos. Na, neapsikenčiau ir jau pasisukau į jį, kad pasakyti jam viską, ką aš apie jį galvoju, bet dešinėje… veidrodis.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Kavos puodeliai

#074 Parabolė: Kavos puodeliai

Grupė prestižinio universiteto absolventų, klestinčių, sėkmingai užkopusių karjeros laiptais, apsilankė pas savo seną profesorių. Vizito metu pokalbis pakrypo apie darbą: buvę studentai skundėsi sunkumais, kurių gausa juos kamuoja ir nuolatinėmis gyvenimo problemomis.

Pasiūlęs savo svečiams kavos, profesorius nuėjo į virtuvę ir grįžo atgal nešinas padėklą su kavinuku bei įvairių rūšių puodeliais: porcelianiniais, stikliniais, plastikiniais, krištoliniais. Vieni puodukai buvo paprasti ir pigūs, kiti – puošnūs ir brangūs.
Kai absolventai išsirinko sau po puodelį, profesorius tarė:

– Atkreipkite dėmesį, kad visi gražesni puodeliai buvo paimti, o neišvaizdūs ir pigesni liko nepaliesti. Ir nors tai yra visiškai normalu jums, kadangi noras gauti visa, kas geriausia, natūralus, tačiau būtent tai ir yra visų jūsų problemų bei streso šaltinis. Supraskite, puodelis juk nepagerina kavos kokybės. Dažniausiai jis būna tiesiog tik brangesnis, o kartais jis net ir paslepia tai, ką geriame. Tiesą sakant, viskas, ko jūs norėjote ir troškote, buvo tik kava, o ne puodelis. Bet jūs sąmoningai pasirinkote geriausius puodelius, o tada ėmėte apžiūrinėti, kuris kokį puodelį gavo.
O dabar pagalvokite: gyvenimas tai – kava, o darbas, pinigai, padėtis visuomenėje – puodeliai. Ir šitai viso labo yra tik gyvenimo palaikymo ir priežiūros instrumentai. Nesvarbu, kokį puodelį mes turime, kadangi tai niekaip neįtakoja ir nekeičia mūsų gyvenimo kokybės. Kartais, sutelkdami dėmesį vien tik į patį puodelį, pamirštame pasimėgauti pačios kavos skoniu.
Kur kas laimingesni žmonės yra ne tie, kurie turi viską, kas yra geriausia, bet tie, kurie išspaudžia viską, kas yra geriausia iš to, ką jie turi.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Dvasinis nušvitimas

#073 Parabolė: Dvasinis nušvitimas

Vienas jaunuolis atėjęs pas Dvasinį Mokytoją paklausė jo:
— Kiek laiko užtruks, kol pasieksiu dvasinį nušvitimą?
— Dešimt metų, — atsakė Mokytojas.
Vaikinas buvo šokiruotas.
— Taip ilgai? — perklausė jis, netikėdamas tuo, ką išgirdo.
— Atsiprašau, aš suklydau, — atsakė Mokytojas, — tau prireiks dvidešimties metų, kad pasiekti nušvitimo būseną.
— Kodėl padvigubinote laiką? — paklausė atvykėlis.
— O tu pabandyki nuspėti pats. Tavo atveju greičiausiai kad prireiks trisdešimties metų.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Pėdsakai smėlyje

#072 Parabolė: Pėdsakai smėlyje

Kartą žmogus sapnavo sapną: jis eina smėlėtu pajūrio krantu, o šalia jo — Viešpats. Danguje, tarsi dideliame ekrane, šmėžavo jo gyvenimo vaizdai ir kiekviename iš jų jis matė smėlyje paliktą dviejų pėdsakų taką: vienas paliktas jo kojų, kitas — Viešpaties.

Kai prabėgo paskutinė jo gyvenimo akimirka, jis atsigręžė pažiūrėti į smėlyje paliktus pėdsakus. Ir pamatė, kad dažnai jo gyvenimo kelyje driekėsi tik viena pėdsakų juosta. Dar jis taip pat pastebėjo, kad tai buvo sunkiausi ir nelaimingiausi jo gyvenime metai.
Susikrimtęs jis ėmė klausinėti Viešpaties:
— Ar ne tu man kalbėjai: jeigu eisiu tavo keliu, tu manęs nepaliksi. Bet aš pastebėjau, kad sunkiausiais mano gyvenimo metais smėlyje driekiasi tik vienų pėdsakų juosta. Kodėl tu mane palikdavai, kai man tavęs labiausiai reikėjo?
Viešpats tarė:
— Mano mielas ir brangus vaike. Aš tave myliu ir niekada tavęs nepaliksiu. Kai tavo gyvenimo kelyje buvo sielvarto ir išbandymų metas, palei kelią matyti palikti tik dviejų kojų pėdsakai — nes tuo metu aš nešiau tave ant rankų.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Vilkas ir ožiukas

#071 Vilkas ir ožiukas

Atsilikusį nuo bandos ožiuką pasigavo vilkas. Apsisukęs ožiukas tarė vilkui:
— Vilke, aš suprantu, kad esu tavo grobis. Bet, nenoriu taip nešlovingai pražūti — pagrok man dūdele, o aš pašoksiu!
Vilkas ėmė groti, o ožiukas pasileido šokti; išgirdo tai šunys ir puolė vytis vilką. Skuosdamas šalin vilkas dar spėjo mesti ožiukui:
— Taip man ir reikia: man, mėsininkui, apsimesti muzikantu.
Lygiai taip pat ir žmonėms, kurie imasi ko nors netinkamu metu, tuo pačiu prašvilpdami tai, ką jau turi rankose.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Debiutas per prievartą

#004 Retrospektyva

Debiutas per prievartą – „Vakarinės naujienos“.

Dabar tai tik šypseną kelia, bet anuo metu tai ne linksmumai galvoje sukosi.

Įsivaizduokime situaciją: tarkim savo kūrinį jūs nunešate publikuoti vienur, o jis, be jūsų žinios ir be jūsų palaiminimo, atsiduria visai kitur. Keista, ar ne? Na taip. Bet anuo metu tai buvo tiesiog žanro klasika — panašių atvejų, kai nuneštos į žurnalo „Šluota“ redakciją karikatūros atsidurdavo (atspausdinamos) visai kituose leidiniuose, buvo ne vienas ir ne du.
Tad, veikiausiai, nesunku įsivaizduoti būseną, kai atsisėdama ir maloniai įsitaisius atsiverčiama pasiskaityti „Vakarinės naujienos“ laikraštį (malonus 1984 m. birželio 30 d. šeštadienis) , o iš netikėtumo pradžioj net sunkoka patikėti tuo, ką pamatai — laikraštyje randi savo atspausdintą karikatūrą. Staigiai makaulėje subėgioję atminties bloko sraigteliai išrėkia: „Bet aš nenešiau į šio laikraščio redakciją jokios savo karikatūros!? Tai kaip ji čia atsidūrė?!“

Jakštas Šarūnas – karikatūra, cartoon // krokodilas / crocodile

> – Gal bent jis privers mano žmoną išsimaudyti? <
// „Vakarinės naujienos“ (1984 m., Nr. 150 (birželio 30 d.) //

// „Vakarinės naujienos“ — vakarinis laikraštis, buvo leidžiamas lietuvių ir rusų kalbomis, kuris vienu metu buvo labai populiarus vilniečių skaitytojų tarpe. Jo tiražas (liet. k.) nuo 43500 egz. 1981 m. išaugo iki 112500 egz. 1989 m. Leidinio naujas numeris spaudos kioskuose pasirodydavo antroje dienos pusėje. Laikraštis informavo apie sostinės ir visos respublikos politinį, visuomeninį, ekonominį, kultūrinį ir sportinį gyvenimą, rašė kitais skaitytojus dominančiais klausimais. //

„Vakarinės naujienos“ / Laikraščio titulinis puslapis, logotipas. 1984 m., Nr.150, birželio 30 d.

„Vakarinės naujienos“ / Laikraščio titulinis puslapis (fragmentas), logotipas.
1984 m., Nr. 150, birželio 30 d.

Ir šluotraižiui aišku, kad kažkas iš „Šluota“ redakcijos (veikiausiai kažkuris iš trijų ten dirbusių karikatūristų) savavališkai perleido karikatūrą spausdinti kitam leidiniui.
Taip pat ir vėliau, dar ne vieną kartą teko patirti panašaus savivaliavimo atvejų, kai nuneštos į žurnalo „Šluota“ redakciją mano karikatūros atsidurdavo velniai žino kur, apie tai net neinformavus autorių.

Štai tokiu būdu ir debiutavau per prievartą dar viename (trečiame) respublikiniame leidinyje.

Pamenu, kad tada labiau glumino ne pats faktas (matyti savo atspausdintą karikatūrą nėra blogai), o vyresniųjų kolegų elgsena. Iki to laiko dar nebuvau „gyvai“ susidūręs su neadekvatais iš meno pasaulio, o ir mano rato aplinka buvo tokia, kur panašūs poelgiai nieku gyvu nebūtų galimi. Tačiau vėliau, jau perpratus, koks redakcijoje „Šluota“ anuomet vyravo bardakas, ir kad toje parapijoje jovalas jovale buvo norma — logikos net neverta buvo ieškoti. Ir vargu ar ten kas blaivas apskritai ištverdavo dieną, ar kelias. Tokios jau buvo to meto „Šluota“ realijos… (Suprantama, kad ne visi redakcijoje buvo tokie, tačiau….)

Gaila, bet anuo metu nebuvo kitų lygiaverčių alternatyvų žurnalo „Šluota“ klanui — o šios redakcijos darbuotojai ką norėjo, tą ir darė.

Tuo metu išmesti iš barščių burnojantį neapsiplunksnavusį viščiuką jiems buvo juokų darbas. Tad prieš vėją nepapūsi.
Tiesiog kartais gyvenime taip būna — negali pasirinkti, nes kitų variantų tiesiog nėra.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Lietus

#070 Parabolė: Lietus

Lietus pylė nesustodamas. Vienas vyras slėpdamasis nuo lietaus palindo po šventyklos stogeliu. Tuo metu pro šalį ėjo dvasinis mokytojas virš savęs laikydamas išskleistą lietsargį.
— Mokytojau! Išgelbėkite bent vieną iš visos žmonijos! Palydėkite mane bent truputį! — maldavo vyras iš po šventyklos stogelio.
— Na, ant manęs pila lietus, o tu esi visiškai saugus stovėdamas po stogeliu. Tau juk ant galvos nelyja — todėl man nereikia tavęs gelbėti, — eidamas toliau ir net nesulėtindamas žingsnio atsakė vyriškiui budistas.
— Bet dabar, jūs būtinai turite mane išgelbėti! — tardamas šiuos žodžius iš po stogelio išniro žmogelis ir kaip mat atsidūrė po liūtimi.
— Dabar tiek tu, tiek ir aš abudu stovime po lietumi. Bet lietus manęs nemerkia, nes virš mano galvos yra išskleistas skėtis. Todėl, norint apsisaugoti, tau reikia skėčio, bet anaiptol ne manęs. O jau lietsargį pasiieškoki pats! — tarė vienuolis ir nupėdino savo keliu.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Manipuliacija

#069 Manipuliacija tavimi

— Kažkas tave įžeidė: paspaudė mygtuką — ir tu sureagavai. Tu pyksti, užsipuoli savo skriaudėją, ir tu tai vadini protingu bei racionaliu (veiksmingu) elgesiu?
Atminki, kad tai ne veiksmas, o tik banalus reagavimas.
Tavo skriaudėjas buvo prietaiso operatorius, o tu — jo manipuliuojamu prietaisu. Jis nuspaudė mygtuką ir tu pradėjai funkcionuoti, tarsi kokia mašina.
Lemputė viso labo tik užsidega arba užgęsta, kai paspaudžiamas mygtukas. Lygiai taip pat arba analogiškai ir aplinkiniai elgiasi su tavimi: jie įjungia ir išjungia… — tave.
Vienas, štai, giria tave, pripūsdamas tavo ego, tarsi kokį balioną ir tu pradedi jausti savo didybę. Tada kitas ima ir prakiurdo tą balioną ir tu jau be gyvybės ženklų nudrimbi ant žemės, subliūkšti į niekingą skudurą.
Tu net nesuvoki, kad nesi savo gyvenimo šeimininkas: kiekvienas panorėjęs, gali tave nuliūdinti, suerzinti, įžeisti, supykdyti, įsiutinti, išvesti iš pusiausvyros.
Ir kiekvienas panorėjęs, gali tave girti, liaupsinti, pakylėti tave link debesų; tu kaipmat pasijausi toks nepaprastai didingas, kad net Aleksandras Makedonietis, palyginus su tavimi, tebus menkavertis niekalas…
Tavo veiksmai, elgesys priklauso nuo kitų žmonių manipuliacijų tavimi. Tereikia atminti, kad toks elgesys nėra sąmoningas kelias.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Sausa šaka

#068 Parabolė: Sausa šaka

Vienas mokinys paklausė Budos:
— Jeigu kas nors suduotų man, ką aš turėčiau daryti?
Buda jam atsakė:
— Jeigu krisdama nuo medžio sausa šaka kliudydama trenktų tau, ką tu darytum?
Mokinys susimąstęs tarė:
— Ką aš daryčiau? Tai viso labo tik nelemtas atsitiktinumas, paprastas sutapimas, kad būtent tuo metu aš stovėjau po tuo medžiu, kurio šaka krisdama pataikė į mane.
Buda paaiškino:
— Tai ir daryk tą patį. Kažkas pakvaišo, įsiuto ir trenkė tau. Tai tas pats, tarsi nuo medžio nukristų šaka ant tavęs. Lai tavęs netrikdo tai, tiesiog eik savo keliu, tarytum nieko neįvyko.

 

* * *

Šarūnas Facebook