Jeigu jūs mylite žmogų

#064 Parabolė: Jeigu jūs mylite žmogų

Jeigu jūs mylite žmogų vien užtai, kad jis yra gražus, vadinasi, kai tik jis praras savo grožį, jūs nebemylėsite jo. Jeigu jūs mylite vyrą, nes jis turtuolis turintis daug pinigų, vadinasi, kai tik jis bankrutuos, jūs nebemylėsite jo. Jeigu mylite vyriškį, kurio dideli ir stiprūs raumenys, tačiau vos tik jis susižeis ir dėl patirtų traumų nebegalės daugiau sportuoti, o todėl praras ir tobulas kūno formas, jūsų meilė atšals jam. Jeigu mylite moterį už jos grakščią figūrą, tai kai ji pagimdys vaikus ir sustorės, jūs nebemylėsite jos. Be to, visada esti stipresnis, gražesnis, plonesnis ir turtingesnis žmogus. Ir tik tuomet, kai jūs mylite žmogaus sielą, jūsų meilė niekada neišblės jam, ir net po jo mirties jūs būsite vis vien kartu, nes sielos nemiršta.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Pelėkautai

#063 Parabolė: Pelėkautai

Kartą pelė pastebėjo, kad ūkio savininkas paspendė pelėkautus. Ji papasakojo apie tai vištai, aviai ir karvei. Bet visos kaip viena atkirto: „Pelėkautai — tai tavo problema, ir jie neturi nieko bendra su mumis!“
Po kurio laiko į pelėkautus papuolė gyvatė, kuri įkando ūkininko žmonai. Bandydamas išgydyti ją, ūkininkas žmonai išvirė vištienos sultinį. Vėliau papjovė avį, kad pamaitinti visus svečius, kurie atvyko aplankyti ligonę. Ir, galiausiai, gedulingiems pietumis paskerdė karvę, kad tinkamai pamaitinti visus atvykusius.
Ir visą tą laiką pelė per sienoje esančią skylutę stebėjo, kas vyksta ir galvojo apie dalykus, kurie neturi nieko bendro su niekuo!

Taigi, jeigu kažkas nesusiję su jumis tiesiogiai, negalvokite, kad kažkas netrenks jums per galvą.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Prasmingumas

#062 Parabolė: Prasmingumas

Trys žmonės ritinėjo akmenis. Vieno iš jų paklausė:
— Ką tu darai?
Šis nušluostė nuo kaktos prakaitą ir atsakė:
— Vargstu kaip koks arklys.
Antrojo paklausė:
— Ką tu darai?
Šis pasiraitojo rankoves ir dalykiškai pasakė:
— Uždirbinėju pinigus.
Paklausė trečiojo:
— O ką tu darai?
Jis pažvelgė į dangų ir tarė:
— Šventyklą statau.

Gyvenimas yra prasmingas tik tam, kuris siekia didelio tikslo.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Verslus kaimynas

#061 Parabolė: Verslus kaimynas

Nuoga žmona išlindusi iš vonios įsisuka į rankšluostį, tuomet vyras įkandin jos lenda po dušu. Pasigirsta skambutis į duris. Žmona atidaro duris ir priešais save mato kaimyną Bobą, kuris gyvena vienu aukštu žemiau.

Ji dar net nespėja žodžio ištarti, o jis jau pareiškia:

— Duosiu tau 800 $ jeigu tik tu nusimesi rankšluostį!

Akimirką pagalvojusi, žmona nusimetusi rankšluostį apsinuogina.

Bobas įteikia jai 800 $ ir pasišalina.

Žmona vėl susivynioja į rankšluostį.

Išlindęs iš dušo vyras klausia:

— Ar kartais ne Bobas buvo užsukęs?

Žmona:

— Bobas.

Vyras:

Ar jis neperdavė tau tuos 800 dolerių, kuriuos pasiskolino iš manęs praėjusią savaitę?

Moralas:

„Jeigu jūs laiku informuosite savo akcininkus apie paskolos suteikimo sąlygas, tuomet jie nepasijus nepatogiai susidūrę su skolininku“.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Ieškotojas

#060 Parabolė: Ieškotojas

Vienas išmintingas senolis nusivedė berniuką į zoologijos sodą.

— Matai tas beždžiones?

— Aha.

— Ar matai ana tą, nerimastingą, kuri ieško blusų pas kitas beždžiones?

— Taip.

— Ši beždžionė yra „ieškotoja“! Ji mano, kad likusieji yra utėlėtoji banda ir stengiasi visas jas „išvalyti“.

— O ką kitos?

— Nieko, tik kartais kasosi. Arba nesikaso.

— O kas valo „ieškotoją“?

— Niekas. Todėl ji — labiausiai utėlėta…

* * *

Šarūnas Facebook

Pusiau tiesa

#059 Parabolė: Pusiau tiesa

Kartą Kvailys turguje nusipirko Tiesą. Sėkmingai nusipirko, ką čia ir bepridursi. Atseikėjo už ją tris kvailus klausimus ir netgi gavo du niuksus grąžos, o tada — patraukė savo keliu. Bet juk lengva pasakyti — patraukė! Ne taip paprasta keliauti su Tiesa. Kas bandė, tas žino. Griozdiška ji, ta Tiesa, sunki. Važiuoti ja nepavažiuosi, o ant kupros tempti — ar toli nukeliausi? Velka Kvailys tą savo Tiesą, kamuojasi. O atsikratyti gaila. Vis tik užmokėta už ją.

Šiaip ne taip parsivilko jis į savo namus.

— Kur tu, Kvaily, basteisi? — užsipuolė jį žmona.

Kvailys išdėstė jai viską, kas ir kaip nutiko, nesugebėjo paaiškinti tik vieno dalyko: kuriam galui ta Tiesa ir kur ją galima būtų panaudoti. Driokso Tiesa gatvės viduryje, per jokius vartus nepralenda, o Kvailys su žmona laužo galvas — ką su ja daryti, kaip ją pritaikyti ūkyje. Ilgai mąstė, bet nieko doro nesugalvojo. Netgi padėti nėra kur ją. Nors ir kaip nesistengtum — nėra kur tą Tiesą kišti!

— Eik, — liepia žmona Kvailiui, — parduok tą savo Tiesą. Tik daug neužsiprašyk: kiek duos, tiek ir bus gerai. Vis vien mums nėra jokios naudos iš jos.

Patraukė Kvailys į turgų. Atsistojo parankioje vietoje ir garsiai ima raginti:

— Tiesa! Tiesa! Kas nori Tiesos — griebkite!

Tačiau besidominčių siūloma preke neatsiranda.

— Ei, žmonės! — šūkalioja Kvailys. — Imkite Tiesą — pusvelčiui atiduosiu!

— Tai kad ne, — atkerta jam liaudis. — Mums ta tavo Tiesa visai nereikalinga. Mes turime savo Tiesą, nenupirktą.

Bet štai prie Kvailio prisiartino vienas turgaus makleris. Pasisukiojo aplink Tiesą, klausia:

— Tai ką, vaikine, Tiesą parduodi? Ir už kiek?

— Pigiai, labai pigiai, — apsidžiaugė Kvailys. — Tiesiog už ačiū atiduosiu.

— Už ačiū? — susimąstė makleris. — Neee, man per brangu.

Netrukus priėjo dar vienas turgaus makleris, kuris taip pat ėmė domėtis preke. Turginiai tarpusavyje derėjosi, derėjosi kol nusprendė nusipirkti tą vieną Tiesą pusiau. Kaip tarė, taip ir padarė.

Perskėlė jie Tiesą į dvi dalis. Pasidarė dvi pusiau tiesos, lengvesnės ir patogesnės nei kad buvo prieš tai pilna. Dvi pusiau tiesos — tikra palaima širdžiai. Eina abu makleriai per turgų, o visi aplinkui prekeiviai pavydi jiems. Tada ir kiti prekeiviai pasekė jų pavyzdžiu, — ėmė mikliai patys pusiau tiesas meistrauti.

Rėžia targašai Tiesą, kalnus pusiau tiesos atsargų tik kaupia. Dabar jiems kur kas lengviau susikalbėti tarpusavyje. Ten, kur reikėtų išrėžti: „Jūs — niekšas!“ — galima pasakyti: „Jūs esate sunkaus būdo“. Chamą galima išvadinti šelmiu, apgaviką — fantazuotoju. Ir net mūsų Kvailį niekas dabar kvailiu neišvadins. Apie kvailį dabar pasakys: „Žmogus, mąstantis savaip.“

Štai taip nūnai rėžiama Tiesa!

* * *

Šarūnas Facebook

Aklas ir pavasaris

#058 Parabolė: Aklas ir pavasaris

Rytmečio nutviekstoje gatvėje sėdėjo aklas žmogus. Šalia jo buvo padėta kepurė išmaldai, o prie jos lentelė su užrašu: „Aš esu aklas, padėkite prašom.“

Daug žmonių zujo pro šalį, tačiau nedaugelis iš jų stabteldėdavo, kad įmesti bent keletą monetų.

Ir štai prie jo priėjo vienas vyriškis. Jis įdėjo pinigų į kepurę, tada paėmė lentelę ir įrašė kažkokį prierašą.

Nuo to momento kiekvienas, kuris ėjo pro aklą žmogų, neliko abejingas jo daliai. Kažkas šelpdavo monetomis, kažkas tiesiog sustodavo tarti jam keletą širdingų žodžių.

Aklą labai nustebino toks staigus pasikeitimas.

Atslinkus vakarui pro šalį vėl ėjo tas pats žmogus, kuris buvo ryte. Aklas jį atpažino pagal jo žingsnius.

— Ką jūs parašėte man ant lentelės, — šūktelėjo jam aklas.

— Tiesą! — atsakė vyras. — Tiesiog kitais žodžiais.

Vyriškis nusišypsojo ir nuėjo.

Lentelėje buvo užrašyta: „Dabar gatvėje pavasaris, bet aš jo nematau.“

* * *

Šarūnas Facebook

Kas mums trukdo

#057 Parabolė: Kas mums trukdo

Keliavo riteris per dykumą. Kelionė buvo ilga ir varginanti. Kelyje jis prarado žirgą, šalmą ir šarvus. Liko tik kardas. Riteris buvo alkanas ir ištroškęs. Staiga, tolumoje, jis pamatė ežerą. Sukaupęs jėgų likučius jis nuskubėjo vandens link.

Bet prie pat ežero sėdėjo trigalvis drakonas. Riteris išsitraukė kardą ir sutelkęs paskutines jėgas puolė kautis su monstru. Parą kovojo, antrą. Drakonui dvi galvas nukirto. Trečią parą drakonas išsitiesė netekęs jėgų. Šalia jo susmuko ir nustekentas riteris negalėdamas jau pastovėti ant kojų ir rankoje nenulaikantis savo kardo.

Leisgyvis drakonas paklausė:
— Riteri, o ko tu norėjai?
— Vandens atsigerti.
— Na, tai ir būtum gėręs sau…

* * *

Šarūnas Facebook

Kodėl žmonės rėkia?

#056 Parabolė: Kodėl žmonės rėkia?

Kartą Mokytojas paklausė mokinių:

— Kodėl besiginčijantys žmonės kalba stengdamiesi vienas kitą perrėkti?

— Tikriausiai jie praranda savitvardą, — svarstė mokiniai.

— Bet kodėl reikia kelti balsą, jeigu kitas žmogus yra šalia jūsų? — paklausė Mokytojas.

Suglumę mokiniai tik gūžčiojo pečiais. Jiems niekada nekilo panašių klausimų. Tada Mokytojas tarė:

— Kai žmonės ginčijasi, tarp jų kyla nepasitenkinimas ir jų širdys tolsta viena nuo kitos. Norėdami išgirsti vienas kitą, jie privalo garsiau kalbėti. Ir kuo stipresnė nuoskauda bei pyktis, tuo garsiau jie šaukia. O kas būna, kai žmonės įsimyli? Jie nekelia balso, o kalba labai tyliai. Jų širdys būna šalia viena kitos ir atstumas tarp jų beveik išnyksta.

— Kas nutinka, kai žmones užvaldo meilė? — paklausė Mokytas. — Jie net nekalba, o tik šnabždasi. Kartais net žodžių nereikia — jų akys viską pasako. Nepamirškite, kad ginčai tik atitolina jus vienas nuo kito, o pakeltu tonu ištarti žodžiai tik dar keleriopai padidina šį atstumą. Nepiktnaudžiaukite tuo, nes ateis diena, kai atstumas tarp jūsų bus toks didelis, kad kelio atgal jūs jau neberasite.

* * *

Šarūnas Facebook

Tarpusavio supratimas

#055 Parabolė: Tarpusavio supratimas

Psichiatrijos ligoninės poilsio kambaryje meistras derina pianinino skambėjimą. Į kambarį guviai įeina žmogėnas ir įjungia televizorių. Televizoriaus skleidžiamas garsas trukdo meistrui dirbti, tačiau jis nusprendžia nesiginčyti, o tiesiog prieina prie televizoriaus ir nieko nesakęs išjungia jį. Žmogėnas keistai nužiūri meistrą ir vėl įjungia televizorių. Tai kartojasi kelis kartus. Pirmasis neapsikenčia derintojas:

— Klausykite, aš stengiuosi suderinti pianiną, todėl man reikia visiškos tylos.

Išgirdęs tai žmogėnas nusijuokia ir taria:

— O aš esu televizorių meistras ir atėjau suremontuoti televizorių. Aš maniau, kad jūs esate psichinis ligonis ir tiesiog padrikai daužote klavišus.

* * *

Šarūnas Facebook