Erelis ir triušis

#066 Parabolė: Erelis ir triušis

Erelis tupėjo medyje, ilsėjosi ir nieko neveikė.
Mažas triušelis pamatęs erelį paklausė jo:
— Ar galiu ir aš sėdėti, kaip kad Jūs, ir nieko neveikti?
— Žinoma, kodėl gi ne, — atsakė šis.
Triušis įsitaisęs po medžiu ėmė lepintis nieko neveikimu. Staiga pasirodė lapė, pagriebė triušį ir suėdė jį.

Taigi: kad sėdėti ir nieko neveikti, Jūs turite sėdėti labai, labai aukštai.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Retrospektyva

Retrospektyva

Laikas bėga nenumaldomai greitai. Nespėji apsisukti, o jau žiūrėk — ne už kalnų ir 40 metų sukaktis (mano kūrybinės veiklos 40-metis).

2020 metų gruodžio mėn. sukaks 40 metų, kai buvo atspausdinta mano pirmoji karikatūra respublikiniame leidinyje ( Pirmoji karikatūra ). Nors ši jubiliejinė sukaktis dar tik po pusantrų metų, tačiau laiko tėkmė srauni ir šis laikotarpis pralėks nepastebimai greitai. Juolab, kad ir lietuvių liaudies išmintis pataria: „Ruošk žiemai roges vasarą“.

Nuo šių metų (2019 m.) vasaros vidurio iki sekančių metų pabaigos planuojama apžvelgti ir publikuoti kūrybinės veiklos 40-mečiui skirtą ciklą, kur bus prisiminti ryškesni, svarbesni kūrybinės veiklos epizodai (pagrindinai bus apžvelgtos karikatūros, ne animacija). Taip pat bus sukurtos ir publikuojamos retrospektyvinės karikatūrų galerijos.
// Įvadinė retrospektyvinė GALERIJA-01 žiūrėti čia >>> //

// 40-mečiui skirtos publikacijos bus pažymėtos kategorija „Retrospektyva“ ir raktažodžiu #Retrospektyva. //

Sugertukas

Karikatūras (kiek rimtesnius humoristinius piešinius) pradėjau piešti dar trindamas mokyklos suolą. Veikiausiai daugelio karikatūristų pradžiamokslio ABC — vaikystėje išpieštos namų bibliotekos knygos (ar net sienos), vėliau išpiešti visi mokykliniai sąsiuviniai, vadovėliai, o ką jau kalbėti apie sugertukus!*
Savotišku savo kūrybiniu debiutu galima būtų (net) įvardinti mokyklos sienlaikraštį. Dabar gerai jau nepamenu, kuriais tai metais buvo (~1976-1977 m.), bet tikrai gerai prisimenu, kad tai buvo kažkurių Naujųjų metų išvakarėse. Mokykloje man buvo pasiūlyta „apiforminti“ Naujųjų metų šventei skirtą sienlaikraštį (o tiksliau būtų — mokyklos skelbimų lentą, kuri kabojo pastato viduje, prie pat įėjimo į mokyklą durų, kad ir ji atspindėtų šventinę nuotaiką).
Renginiui nupieštų piešinių beveik neprisimenu, tik išlikę atskirų vaizdų nuotrupos — Senis Šaltis ir raudoni spalviniai potėpiai (naujametinių humoristinių piešinių-karikatūrų ciklas).
Taip jau susiklostė, kad Naujieji metai tapo savotišku kūrybiniu talismanu (pirmoji atspausdinta karikatūra respublikiniame leidinyje — taip pat skirta Naujųjų metų šventei).

*Sugertukas – sugeriamojo popieriaus lapelis, dedamas į mokyklinius sąsiuvinius.


Avinas

#065 Parabolė: Avinas

Kartą sunegalavo ūkininko arklys.
Veterinaras:
— Jeigu jis ryte neatsistos ant kojų, teks jį užmigdyti.
Ryte arklys nepakilo. Šalimais gulėjęs avinas ėmė raginti arklį:
— Na, kelkis, kitaip tau galas!
Arklys atsikėlė.
Ūkininkas:
— Tai tikras stebuklas! Šitai reikia atšvęsti! Ta proga mes papjausime aviną!

Taigi, niekada nekiškite galvos ten, kur jums nereikia (tačiau nepamirškite istorijos apie pelėkautus).

Pelėkautai >>>

 

* * *

Šarūnas Facebook

Jeigu jūs mylite žmogų

#064 Parabolė: Jeigu jūs mylite žmogų

Jeigu jūs mylite žmogų vien užtai, kad jis yra gražus, vadinasi, kai tik jis praras savo grožį, jūs nebemylėsite jo. Jeigu jūs mylite vyrą, nes jis turtuolis turintis daug pinigų, vadinasi, kai tik jis bankrutuos, jūs nebemylėsite jo. Jeigu mylite vyriškį, kurio dideli ir stiprūs raumenys, tačiau vos tik jis susižeis ir dėl patirtų traumų nebegalės daugiau sportuoti, o todėl praras ir tobulas kūno formas, jūsų meilė atšals jam. Jeigu mylite moterį už jos grakščią figūrą, tai kai ji pagimdys vaikus ir sustorės, jūs nebemylėsite jos. Be to, visada esti stipresnis, gražesnis, plonesnis ir turtingesnis žmogus. Ir tik tuomet, kai jūs mylite žmogaus sielą, jūsų meilė niekada neišblės jam, ir net po jo mirties jūs būsite vis vien kartu, nes sielos nemiršta.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Pelėkautai

#063 Parabolė: Pelėkautai

Kartą pelė pastebėjo, kad ūkio savininkas paspendė pelėkautus. Ji papasakojo apie tai vištai, aviai ir karvei. Bet visos kaip viena atkirto: „Pelėkautai — tai tavo problema, ir jie neturi nieko bendra su mumis!“
Po kurio laiko į pelėkautus papuolė gyvatė, kuri įkando ūkininko žmonai. Bandydamas išgydyti ją, ūkininkas žmonai išvirė vištienos sultinį. Vėliau papjovė avį, kad pamaitinti visus svečius, kurie atvyko aplankyti ligonę. Ir, galiausiai, gedulingiems pietumis paskerdė karvę, kad tinkamai pamaitinti visus atvykusius.
Ir visą tą laiką pelė per sienoje esančią skylutę stebėjo, kas vyksta ir galvojo apie dalykus, kurie neturi nieko bendro su niekuo!

Taigi, jeigu kažkas nesusiję su jumis tiesiogiai, negalvokite, kad kažkas netrenks jums per galvą.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Prasmingumas

#062 Parabolė: Prasmingumas

Trys žmonės ritinėjo akmenis. Vieno iš jų paklausė:
— Ką tu darai?
Šis nušluostė nuo kaktos prakaitą ir atsakė:
— Vargstu kaip koks arklys.
Antrojo paklausė:
— Ką tu darai?
Šis pasiraitojo rankoves ir dalykiškai pasakė:
— Uždirbinėju pinigus.
Paklausė trečiojo:
— O ką tu darai?
Jis pažvelgė į dangų ir tarė:
— Šventyklą statau.

Gyvenimas yra prasmingas tik tam, kuris siekia didelio tikslo.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Verslus kaimynas

#061 Parabolė: Verslus kaimynas

Nuoga žmona išlindusi iš vonios įsisuka į rankšluostį, tuomet vyras įkandin jos lenda po dušu. Pasigirsta skambutis į duris. Žmona atidaro duris ir priešais save mato kaimyną Bobą, kuris gyvena vienu aukštu žemiau.

Ji dar net nespėja žodžio ištarti, o jis jau pareiškia:

— Duosiu tau 800 $ jeigu tik tu nusimesi rankšluostį!

Akimirką pagalvojusi, žmona nusimetusi rankšluostį apsinuogina.

Bobas įteikia jai 800 $ ir pasišalina.

Žmona vėl susivynioja į rankšluostį.

Išlindęs iš dušo vyras klausia:

— Ar kartais ne Bobas buvo užsukęs?

Žmona:

— Bobas.

Vyras:

Ar jis neperdavė tau tuos 800 dolerių, kuriuos pasiskolino iš manęs praėjusią savaitę?

Moralas:

„Jeigu jūs laiku informuosite savo akcininkus apie paskolos suteikimo sąlygas, tuomet jie nepasijus nepatogiai susidūrę su skolininku“.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Ieškotojas

#060 Parabolė: Ieškotojas

Vienas išmintingas senolis nusivedė berniuką į zoologijos sodą.

— Matai tas beždžiones?

— Aha.

— Ar matai ana tą, nerimastingą, kuri ieško blusų pas kitas beždžiones?

— Taip.

— Ši beždžionė yra „ieškotoja“! Ji mano, kad likusieji yra utėlėtoji banda ir stengiasi visas jas „išvalyti“.

— O ką kitos?

— Nieko, tik kartais kasosi. Arba nesikaso.

— O kas valo „ieškotoją“?

— Niekas. Todėl ji — labiausiai utėlėta…

* * *

Šarūnas Facebook

Pusiau tiesa

#059 Parabolė: Pusiau tiesa

Kartą Kvailys turguje nusipirko Tiesą. Sėkmingai nusipirko, ką čia ir bepridursi. Atseikėjo už ją tris kvailus klausimus ir netgi gavo du niuksus grąžos, o tada — patraukė savo keliu. Bet juk lengva pasakyti — patraukė! Ne taip paprasta keliauti su Tiesa. Kas bandė, tas žino. Griozdiška ji, ta Tiesa, sunki. Važiuoti ja nepavažiuosi, o ant kupros tempti — ar toli nukeliausi? Velka Kvailys tą savo Tiesą, kamuojasi. O atsikratyti gaila. Vis tik užmokėta už ją.

Šiaip ne taip parsivilko jis į savo namus.

— Kur tu, Kvaily, basteisi? — užsipuolė jį žmona.

Kvailys išdėstė jai viską, kas ir kaip nutiko, nesugebėjo paaiškinti tik vieno dalyko: kuriam galui ta Tiesa ir kur ją galima būtų panaudoti. Driokso Tiesa gatvės viduryje, per jokius vartus nepralenda, o Kvailys su žmona laužo galvas — ką su ja daryti, kaip ją pritaikyti ūkyje. Ilgai mąstė, bet nieko doro nesugalvojo. Netgi padėti nėra kur ją. Nors ir kaip nesistengtum — nėra kur tą Tiesą kišti!

— Eik, — liepia žmona Kvailiui, — parduok tą savo Tiesą. Tik daug neužsiprašyk: kiek duos, tiek ir bus gerai. Vis vien mums nėra jokios naudos iš jos.

Patraukė Kvailys į turgų. Atsistojo parankioje vietoje ir garsiai ima raginti:

— Tiesa! Tiesa! Kas nori Tiesos — griebkite!

Tačiau besidominčių siūloma preke neatsiranda.

— Ei, žmonės! — šūkalioja Kvailys. — Imkite Tiesą — pusvelčiui atiduosiu!

— Tai kad ne, — atkerta jam liaudis. — Mums ta tavo Tiesa visai nereikalinga. Mes turime savo Tiesą, nenupirktą.

Bet štai prie Kvailio prisiartino vienas turgaus makleris. Pasisukiojo aplink Tiesą, klausia:

— Tai ką, vaikine, Tiesą parduodi? Ir už kiek?

— Pigiai, labai pigiai, — apsidžiaugė Kvailys. — Tiesiog už ačiū atiduosiu.

— Už ačiū? — susimąstė makleris. — Neee, man per brangu.

Netrukus priėjo dar vienas turgaus makleris, kuris taip pat ėmė domėtis preke. Turginiai tarpusavyje derėjosi, derėjosi kol nusprendė nusipirkti tą vieną Tiesą pusiau. Kaip tarė, taip ir padarė.

Perskėlė jie Tiesą į dvi dalis. Pasidarė dvi pusiau tiesos, lengvesnės ir patogesnės nei kad buvo prieš tai pilna. Dvi pusiau tiesos — tikra palaima širdžiai. Eina abu makleriai per turgų, o visi aplinkui prekeiviai pavydi jiems. Tada ir kiti prekeiviai pasekė jų pavyzdžiu, — ėmė mikliai patys pusiau tiesas meistrauti.

Rėžia targašai Tiesą, kalnus pusiau tiesos atsargų tik kaupia. Dabar jiems kur kas lengviau susikalbėti tarpusavyje. Ten, kur reikėtų išrėžti: „Jūs — niekšas!“ — galima pasakyti: „Jūs esate sunkaus būdo“. Chamą galima išvadinti šelmiu, apgaviką — fantazuotoju. Ir net mūsų Kvailį niekas dabar kvailiu neišvadins. Apie kvailį dabar pasakys: „Žmogus, mąstantis savaip.“

Štai taip nūnai rėžiama Tiesa!

* * *

Šarūnas Facebook

Aklas ir pavasaris

#058 Parabolė: Aklas ir pavasaris

Rytmečio nutviekstoje gatvėje sėdėjo aklas žmogus. Šalia jo buvo padėta kepurė išmaldai, o prie jos lentelė su užrašu: „Aš esu aklas, padėkite prašom.“

Daug žmonių zujo pro šalį, tačiau nedaugelis iš jų stabteldėdavo, kad įmesti bent keletą monetų.

Ir štai prie jo priėjo vienas vyriškis. Jis įdėjo pinigų į kepurę, tada paėmė lentelę ir įrašė kažkokį prierašą.

Nuo to momento kiekvienas, kuris ėjo pro aklą žmogų, neliko abejingas jo daliai. Kažkas šelpdavo monetomis, kažkas tiesiog sustodavo tarti jam keletą širdingų žodžių.

Aklą labai nustebino toks staigus pasikeitimas.

Atslinkus vakarui pro šalį vėl ėjo tas pats žmogus, kuris buvo ryte. Aklas jį atpažino pagal jo žingsnius.

— Ką jūs parašėte man ant lentelės, — šūktelėjo jam aklas.

— Tiesą! — atsakė vyras. — Tiesiog kitais žodžiais.

Vyriškis nusišypsojo ir nuėjo.

Lentelėje buvo užrašyta: „Dabar gatvėje pavasaris, bet aš jo nematau.“

* * *

Šarūnas Facebook