Lauretas

#020 Retrospektyva: 1987 m. „Šluota“ lauretas

Nuoseklus ir intensyvus karikatūrų piešimas po keturių metų entuziastingo triūso ilgainiui atnešė šiokių tokių apčiuopiamų dividendų.

Pagal nusistovėjusią tradiciją, kasmet, metų pabaigoje buvo paskelbiami žurnalo „Šluota“ lauretai (karikatūristai ir humoristai satyrikai).

Kartu su kita puokšte humoristų buvau pripažintas 1987-ųjų „Šluota“ žurnalo lauretu.

Satyros ir humoro žurnale (pristatant lauretus) dažniausiai būdavo publikuojama sveikinimo epigrama ir lauretų draugiški šaržai (autošaržai arba dailininkų-šaržistų nupiešti draugiški šaržai).

Mano šaržą ta proga nupiešė A.Pakalnis.

 A. Pakalnio draugiškas šaržas: Šarūnas Jakštas

A. Pakalnio draugiškas šaržas (1987 m.)


Mūsų puokštė (epigrama)

Visi lauretai — spalvingi ir gražūs.

Tačiau, atvirai, kiekvienas — tik ražas…

Drauge sudėjus, — kaip Ezopo bylota, —

Išeina tvirta, nepalaužiama „Šluota“!

 

* * *

Šarūnas Facebook

Požiūris į gyvenimo sunkumus

#093 Parabolė apie požiūrį į gyvenimo sunkumus

Vieną dieną pas tėvą atėjo duktė, jauna moters, ir liūdnai pasiguodė jam:
— Tėti, aš taip pavargau nuo visko, mane pastoviai kamuoja nesibaigiantys sunkumai darbe ir asmeniniame gyvenime, aš nebeturiu daugiau jėgų… Kaip man įveikti visas susikaupusias problemas?
Tėvas tarė:
— Leisk tau šį bei tą parodyti.
Jis ant viryklės užkaitė tris puodus su vandeniu ir atsinešė morką, kiaušinį ir kavą. Kai vanduo užvirė, jis kiekvieną atskirą ingredientą sumetė į atskirus puodus. Po keleto minučių išjungė viryklę ir paklausė dukters:
— Pasakyk man, kokius pokyčius tu matai?
— Na, morka ir kiaušinis išvirė, o kava ištirpo, — atsakė mergina.
— Teisingai, — tarė tėvas, — bet jei mes pažvelgsime šiek tiek atidžiau, pamatysime, kad kieta morka, pavirusi suminkštėjo ir pasidarė lanksti. Kiaušinis, kuris prieš tai buvo trapus ir skystas, sukietėjo. Nors išoriškai jie išliko tokie patys, bet vidiniai pokyčiai akivaizdūs dėl jiems priešiškos aplinkos poveikio — verdančio vandens. Panašiai yra ir žmonėms — išoriškai stiprūs žmonės gali išsibalansuoti ir suknežti, o trapūs ir minkšti tik sutvirtėja ir tampa stipresni…
— O kava? — nustebusi paklausė dukra.
— O taip, kava — tai bene pats įdomiausias dalykas. Ji visiškai ištirpo agresyvioje aplinkoje ir tuo pačiu pakeitė ją — verdantį vandenį pavertė nuostabiu kvapniu gėrimu. Yra tokių žmonių, kurių negali paveikti aplinkybės — jie patys jas keičia ir suteikia joms visai naują pavidalą, o tuo pačiu iš situacijos išspaudžia, kiek galima daugiau naudos ir žinių sau. Tad kiekvienas laisva valia pats pasirenka, kuo jis nori būti atsidūręs sudėtingoje situacijoje.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Du grybautojai

#092 Parabolė: Du grybautojai

Vėlyvą rudenį susitiko du grybautojai.
— Pasisekė tau šiais metais, — tarė vienas. — Žiūriu, praturtėjai tu: ir namą pasistatei, ir buitį susitvarkei, ir dukrą ištekinai. O man nesiseka: kiek kartų ėjau į mišką, vis grįždavau tuščiomis.
— Taip, šie metai prasti grybautojams, — atsakė kitas. — O aš nuėjau į mišką, pažiūrėjau: kiek akys aprėpia — kalnai uogų. Pintinę pakeičiau į kibirus ir tapau uogautoju.
— Kaip tu galėjai! — pasipiktino pirmasis. — Juk mes ne kažkokie uogautojai, o tikri grybavimo tradicijų paveldėtojai!
— Na ir kas? — nusistebėjo antrasis. — Kitais metais bus puikus riešutų derlius. Nagi, eikime kartu riešutauti!
Bet užsispyręs grybautojas jau nueidinėjo, nervingai mojuodamas tuščia pintine.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Rožės pumpuras ir dygliai

#091 Parabolė: Rožės pumpuras ir dygliai

Kartą žmogelis pasodino rožių krūmą, uoliai jį prižiūrėjo, laistė vandeniu. Dar prieš išsiskleidžiant žiedams, jis įdėmiai apžiūrėjo krūmą. Jis pastebėjo pumpurą, kuris turėjo netrukus prasiskleisti, o taip pat ir dyglius ant stiebo. Žmogelis pagalvojo: „Kaip iš tokio augalo, turinčio tiek daug aštrių dyglių gali išaugti graži gėlė?“ Nusiminęs jis nustojo laistyti rožę, tad gėlelė nugaišo net nespėjusi sužydėti.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Meškos paslauga

#090 Parabolė: Meškos paslauga

Eidami gatve senolis su anūku pamatė berniuką, kuriam jo tėvas buvo paliepęs sutaisyti tvorą, o tik po to eiti žaisti. Plaktukas berniukui vis slydo iš rankų, o lentą niekaip nesisekė įtaisyti į vietą. Netyčia pataikęs sau į pirštą, berniukas įniršęs metė šalin plaktuką ir ilgesingai žiūrėjo į žaidžiančius savo draugus. Senolio anūkui pagailo berniuko, — jis ėmė ir prikalė lentą tvoroje. Bet senolis priėjo ir vėl atplėšė prikaltą lentą.
— Kaip gi taip, seneli? Tu visada mokei mane būti jautriu, o dabar neleidi padėti…
— Aš mokiau tave gerumo, bet ne veidmainystės. Padaręs už berniuką jo darbą, tu ne vien tik atimi iš jo gerą progą išmokti taisyti tvorą. Jis taip pat neišmoks būti kantrus ir neįsisavins, kad pirmiausia reikia atlikti darbą. Savo „geru“ poelgiu tu galėjai sugadinti jam gyvenimą.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Eglutė skarota, eglutė…

#019 Retrospektyva: Eglutė skarota, eglutė…

Sovietmečio Lietuvoje Naujieji metai buvo viena iš nedaugelio švenčių, kuri kiek mažiau kentėjo nuo sovietinės simbolikos invazijos. Na, netrūko ir šiai šventei propagandonijos trimitų, tačiau kertiniai šventės pamatai vis tik ne iš kūjų ir pjautuvų suręsti.

Nors visų oficialių šventinių eglių viršūnėse būtinai turėjo spindėti penkiakampė (raudona) žvaigždė, o burbulus puošti žvaigždės, kūjai ir pjautuvai, tačiau namuose eglutes kiekvienas išpuošdavo taip, kaip jo širdis geidė.

Daug metų šeimoje kalėdinę eglutę puošėme įvairiais žaisliukais, o tame tarpe ir vokišku žaisliukų komplektu (ilgai tarnavo, kol nesudužo), kuriame buvo ir išvaizdi viršūnė.

Viena iš smagesnių prieššventinių atrakcijų — prieš Naujus metus pardavime atsirasdavo gausybė įvairiausių atvirukų. Mano akis, dažniausiai, vis tik traukė pieštiniai vaizdai, bet nepraslysdavo nepastebėtos ir meniškos fotografuotos naujametinės kompozicijos.

Metams bėgant, kasmet atvirukų pasirinkimas būdavo vis gausesnis (tiems laikams), tad dažnai reikėdavo gerai pasukti galvą, kol išsirinkdavai labiausiai patinkančias. Sovietmečiu pirkdavau ne tik lietuviškus, bet ir vieną kitą rusišką atviruką. Tačiau rusiškus atvirukus pirkdavau (palyginus) retai, ir išskirtinai vien tik pieštinius (jeigu patikdavo nupieštas vaizdelis).

Tiesa, dažname rusiškame naujametiniame atviruke būdavo grūste prigrūsta ir visokių sovietine simbolika pamargintų vaizdelių. Net nekaltų kiškučių, voveraičių ar meškiukų fone vis vien suboluodavo kokia nors raudona žvaigždė.

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, cartoon, karikaturen. > Senelis Šaltis / Santa Claus <

Kalėdų Senelis: „Vaikučiai, greičiau prie eglutės!“
Santa Claus: “Kids, come on, hurry up, hurry up!”
Nepublikuota / Unpublished
// 1985 m. //

Lietuviškuose atvirukuose retai kada pasitaikydavo sovietine simbolika išmargintų vaizdų.

Prieš keturis penkis dešimtmečius lietuviški naujametiniai atvirukai būdavo tiesiog nufotografuotas žiemiškas vaizdelis. Panašios ir pasikartojančios kompozicijos metai iš metų mažai kuo keisdavosi, tad praktiškai jos buvo kurpiamos pagal vieną ir tą patį seniai išbandytą sėkmingą šabloną: spygliuota miško augmenija (eglutės arba pušies šakelė, kankorėžiai), keletas namų buities detalių (įvairūs šiaudiniai elementai, žvakės, vienas kitas pakabinamas burbulas), vata, kuri atstojo sniegą, sužaista šviesotamsa ir naujametinė kompozicija baigta! Tiesa, dar viską vainikuodavo sveikinimo užrašas.

Artėjant Naujų metų šventėms visuomet būdavo smagu ką nors ir pačiam ta proga papeckelioti, kokį nuotaikingesnį vaizdelį suraityti. Tai nebūdavo karikatūros, o tiesiog koks nors pieštas vaizdelis, kuriame pavaizduota šventinė atributika, ar žiemos dekoracijos.

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, cartoon, karikaturen. > Žvakė /Candle <

> Žvakė / Candle <
Nepublikuota / Unpublished
// 1985 m. //

 

* * *

Šarūnas Facebook

Vinis bate

#089 Parabolė: Vinis bate

Paauglys vakare grįžo namo prastai nusiteikęs — kad ir ką jam sakai, viskas jam blogai. Grubių žodžių tiradą išvertė močiutei, o kalbėdamas telefonu iškoneveikė geriausią savo draugą. Močiutė, slėpdama nuoskaudą ir ašaras, tylėdama nusisuko. Draugas, nepelnytai įžeistas, neapsikentęs metė ragelį.

— Kas nutiko, sūnau? — švelniai paklausė mama. — Nemalonumai mokykloje? Gal susikivirčijai su kuo nors?
Jos akyse buvo tiek daug atjautos, kad grubūs žodžiai, nespėję išsprūsti, tiesiog sustingę užšąlo sūnaus liežuvyje.
— Mokykloje viskas gerai, — sumurmėjo paauglys. — Ir su niekuo aš nesusikivirčijau. Tiesiog išlindusi bate vinis nutrynė iki kraujo pėdą.
— Ir ši mažytė vinis, kuri nutrynė tau pėdą, sužeidė dviejų žmonių širdis — tavo močiutės ir tavo draugo! — susikrimtusi tarė mama.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Riedėjimas kitais bėgiais

#018 Retrospektyva: Riedėjimas kitais bėgiais

1987 metų vidurvasaris tekėjo tarsi ir įprasta vasaros tėkmės eiga. Liepos mėn. antroje pusėje pasirodęs mano autorinis karikatūrų puslapis „Šluota“ žurnale tarsi žymėjo kūrybinio kelio status quo. Kaip kad prasimušęs iš gelmių šaltinis upeliu nuvilnijęs upės link pamažu nutoldamas aprimsta, o jo vandenys ima monotoniškai tekėti įprasta sau vaga, taip ir 1987 m. vasarą kūrybinė gija sroveno jau kiek aprimusia ir įprasta ramia tėkme.

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, cartoon, karikaturen. > Kulkosvaidis / Machine gun < „Šluota“ (1987 m., Nr. 17)

> Kulkosvaidis / Machine gun <
„Šluota“ (1987 m., Nr. 17)


Žaibas iš giedro dangaus

Tačiau kartais gyvenime taip nutinka, kad staiga ima ir visiškai netikėtai trenkia žaibas iš giedro dangaus apversdamas viską aukštyn kojomis: perkopus vasarai į antrą pusę, laikraštyje „Komjaunimo tiesa“ (dabar „Lietuvos rytas“) perskaičiau skelbimą apie tai, kad planuojama organizuoti animatorių (anuomet — multiplikatorių) kursai Vilniuje, tad visi norintys kviečiami registruotis ir dalyvauti atrankos konkurse.

Animacija, man buvo tarsi antra religija (po karikatūrų), aš ja sirgau nuo pat mažų dienų. Betgi nebuvau stiprus piešėjas, tad vykti kad ir į Maskvą studijuoti animacijos būtų buvę pernelyg lengvabūdiška ir net avantiūriška.

Tačiau kodėl nepabandyti laimės Lietuvoje? Todėl, vos tik tokia netikėtai šauni proga pasitaikė, nedelsdamas sumečiau norys išbandyti tokią galimybę gimtinėje. Tad nusprendžiau pamėginti, gal pavyks, juolab, kad didelių vilčių nepuoselėjau, tiesiog animacija mane žiauriai masino.

Sėkmingai įveikęs atrankos konkursą, bei išlaikęs egzaminatorių atrankos barjierus, patekau į patį pirmą Lietuvos istorijoje oficialiai organizuotą animatorių kursą.

Traukinys ėmė riedėti padidinta pavara: jau nuo pat rudens pradžios, vakarais po darbo, pradėjau lankyti šiuos kursus, kurie vykdavo Kino studijos patalpose (dabar jau nugriautame pastatų komplekse Antakalnio g. gale, Vilniuje).

Šis, tarsi nekaltas vasaros nuotykis (stojamųjų konkurso karuselė) ir po jo sekę pokyčiai, kardinaliai pakeitė gyvenimo tėkmės bėgius.

Rudeninė 1987 m. mano gyvenimo tėkmė jau buvo srauni ir pilna nenuspėjamų posūkių.

Darbas valstybinėje įstaigoje nuo devintos valandos ryto iki šeštos valandos vakaro, po to dar užsiėmimai animacija vakarais po darbo, o taip pat ir net poilsio dienomis, gerokai ištuštino laisvo laiko likučių aruodus.

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, cartoon, karikaturen. > Vežimėlis / Baby Stroller < „Šluota“ (1988 m., Nr. 6)

> Vežimėlis / Baby Stroller <
„Šluota“ (1988 m., Nr. 6)


Dėl stipriai pakitusio ir padidėjusio užimtumo naujame gyvenimo tėkmės grafike progų karikatūrų piešimui praktiškai nebeliko. Tad nenuostabu, kad nuo 1987 m. liepos mėn. vidurio iki pat 1988 metų pradžios nenupiešiau nei vienos karikatūros. Piešti, suprantama, kad nenustojau, tačiau tuo metu sukurti piešiniai-karikatūros nebuvo skirti publikavimui respublikinėje spaudoje.

Nauji metai — nauji iššūkiai

Susigundęs darbu animacijoje, iš karto po Naujų metų švenčių (1988 m. sausio mėn. pačios pirmos dienos) pradėjau dirbti animatoriumi Lietuvos kino studijoje animacinių filmų padalinyje, kur betarpiškai susipažinau su visa plejada karikatūristų, kurie taip pat anuomet zujo animacijos verpetuose.

Pradėjus dirbti animatoriumi pagaliau atsirado laiko ir karikatūrų piešimui. Todėl jau nuo pat 1988 metų pradžios vėl įnikau jas kurti ir siūlyti įvairiems leidiniams.

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, cartoon, karikaturen. > Dorovės sergėtoja / Vice Squad < „Šluota“ (1988 m., Nr. 10)

> Dorovės sergėtoja / Vice Squad <
„Šluota“ (1988 m., Nr. 10)


Atspausdintos karikatūros „Vežimėlis“ ir „Dorovės sergėtoja“ kaipsyk buvo tie pirmieji darbai (iš šviežiai nupiešto darbų pluošto), kurie buvo sukurti 1988 m. pradžioje (kai dar gilinausi į animacijos paslapčių klodus, bet jau dirbau animatoriumi).

* * *

1987–1988 m. sąndūroje buvo taip pat nupiešti 3 darbai XIV karikatūrų parodos katalogui (parodai skirtame leidinyje atspausdintas tik vienas darbas: „Autoinspektorius ir konservų atidarytuvas“).

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, cartoon, karikaturen. > Bauda / Car Penalty <
 XIV karikatūrų paroda  (1988 m.).

> Bauda / Car Penalty <
XIV karikatūrų paroda (1988 m.).
// Pažeidus kelių eismo taisykles autoinspektorius
vairuotojo teisių baudų talone komposteriu išmušdavo skylę. //


Karikatūra „Bauda“

Dėl pasikeitusių kelių eismo taisyklių, bei iš principo pakitusios pačios baudų už nusižengimus sistemos, šiais laikais šią karikatūrą daugeliui neįmanoma suprasti. Todėl primenama, kaip tai veikė anuomet:

vairuotojui sovietmečiu pažeidus kelių eismo taisykles autoinspektorius jo vairuotojo teisių baudų talone komposteriu išmušdavo skylę (baudą). Užsidirbus talone trečią skylę (baudą) iš nusižengėlio atimdavo vairuotojo teisės ir jam privalu būdavo iš naujo laikyti kelių eismo taisyklių egzaminus.

// Trijų skylių drausminė sistema veikė nepriekaištingai. Skylė(-s) galiojo nustatytą laiko terminą (dabar jau gerai nepamenu, bet skylė galiojo ar ne metus laiko), tad „užsidirbus“ antrą skylę, vairuotojus tai labai drausmindavo, kadangi galimybė užsidirbti trečią skylę ir egzaminų perlaikymo perspektyva anaiptol nedžiugino, todėl ši sistema prevenciškai veikė gan efektyviai. //

Trys darbai („Autoinspektorius ir konservų atidarytuvas“ „Traiškantis automobilius katinas“ bei „Bauda“) buvo eksponuojami Lietuvos XIV karikatūrų parodoje.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Noras

#088 Parabolė: Noras

Kartą pas išminčių atėjo vyriškis ir paprašė išmokyti jį, kaip pasiekti sėkmės gyvenime. Išminčius liepė jam įlipti į vandens statinę ir pasinerti visa galva į vandenį. Tada jis iš visų jėgų prispaudęs laikė vyriškio galvą taip, kad šis negalėtų iškilti. Galiausiai, labai stengiantis, vyriškiui pavyko įveikti mokytojo pasipriešinimą —išniręs jis atsistojo ir giliai įkvėpė oro.
— Koks buvo tavo noras, kai bandei įveikti mano pasipriešinimą? — paklausė Išminčius.
— Kvėpuoti, — atsakė vyriškis.
— O koks dar?
— Daugiau nieko.
— Tai ir yra koncentruoto noro galia. Jei įstengsi lygiai taip pat norėti sėkmės gyvenime, tai tu ją ir pasieksi.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Puslapis

#017 Retrospektyva: Personalinis karikatūrų puslapis

Kas 20 metų
Teigiama, kad kas 20 metų atsiranda nauja unikali žmonijos karta, kuri formuojasi ir užauga tam tikroje specifinėje terpėje, lydima politinių krizių, kultūrinio pakilimo, mokslo ir technologijų proveržio. Visa tai nulemia žmonių pasaulėžiūrą ir asmenybės savybes.
Mokslo ir technologijų pasaulis sparčiai vystosi, tad nežinia kas bus po kokių 30-50 metų ir kas ką valdys — įrenginiai žmones ar atvirkščiai.
Kiekviena terpė turi savo pliusų ir minusų. Laiko tėkmė dažnai nugludina nepageidaujamus minusus ir atmintyje išlieka tik daug besišypsančių pliusų nes vaikystėje ir žolė žalesnė buvo, ir saulė švietė skaisčiau, ir medžiai buvo didesni.
Didžioji dauguma tebekuriančių Lietuvos karikatūristų yra prarastosios kartos (1944–1963 m.) ir X kartos (1964–1983 m.) atstovai.
Antro pasaulinio karo randai vienaip ar kitaip aidu palietė praktiškai kiekvieną iš jų — karo ir pokario baisumų prisiminimus jie žino ne iš vadovėlių, o patyrė savo kailiu arba juos liudijo gyva tėvų ir senelių šnekta.
Pavyzdžiui, 1965 metais tebuvo praėję vos 20 m. po Antrojo pasaulinio karo…
Palyginimui: po kelių mėnesių Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-metis, o kokios batalijos vis dar vyksta dėl atskirų epizodų… (paminklai, lentos, atmintis)…

Kelias į žvaigždes
Nūnai kone kiekvienas pyplys gali savo meną demonstruoti vos ne nuo kūdikystės. Pradžioje tuo pasirūpina jų tėvai (dažniausiai mamos), viešindami savo vaikų pasiekimus internete ir skaitmeninėje erdvėje, o jau ūgtelėjusi penkiametė ar šešiametė atžala gali savarankiškai nesunkiai pakrauti malkų net ir susitupėjusiam menininkui (bent jau savo meno sklaidos prasme).

Tuo tarpu sovietmečio šešiasdešimtųjų ar septyniasdešimtųjų vaikai neturėjo (nebuvo) nei kompiuterių, nei feisbukų, nei išmaniųjų įrenginių. Net ir televizorius stovėjo ne kiekviename bute. Na taip, tokie jau tie buvo laikai.
Sovietmečiu norint prasimušti į menininkų gretas tekdavo nueiti vingiuotą kelių pakopų kelią. Ne, tai nebuvo kažkoks sudėtingas labirintas, tačiau tai buvo kelias, kurį ne kiekvienas įveikdavo neatsispyręs pagundai (ne vienas karikatūristas sovietmečiu paslydo susigundęs lengvu rubliu — savo karikatūromis pūtė į taktą soc. ideologams ir ideologijai (bet apie tai — kitose Retrospektyva publikacijose)).

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, cartoon. 
> Arbūzai / Watermelons <
„Šluota“ (1987 m., Nr. 14)

> Arbūzai / Watermelons <
„Šluota“ (1987 m., Nr. 14)


I Pakopa
Mokykliniai sienlaikraščiai

Bene kiekvienoje mokykloje (didmiesčiai) būdavo leidžiamas sienlaikraštis, kuris turėjo ne tik „korespondentus“, bet net ir redaktorių — dažniausiai moksleivę pirmūnę (būtinai pionierę), kurios rašinėliai tirpdydavo mokytojų širdis. Taip pat būtinai buvo kokia nors redkolegija ir prijaučiančių draugų ratas — na, savotiška feisbuko atmaina per soc. prizmę (ne veltui juk soc. tinklas). Suprantama, kad buvo dar ir a la meninis redaktorius, kurio pagrindinis uždavinys — ideologiškai teisingai apipavidalinti leidinį (savotiška web dizainerio ir meninio redaktoriaus kergtis).
Besimokant mokykloje ir man vieną kartą buvo pasiūlyta įsilieti į sienlaikraščio leidimą, bet kažkaip radau jėgų atsispirti šiam pagundų slėniui ir išsisukau nuo kvietimo (nebuvau komjaunuolis, tad lengva pasiteisinti, kad neatitinki soc. lygmens).

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, cartoon. 
> Kailiniai / Fox Fur Coats <
„Šluota“ (1987 m., Nr. 14)

> Kailiniai / Fox Fur Coats <
„Šluota“ (1987 m., Nr. 14)


II Pakopa
Periodiniai leidiniai vaikams ir moksleiviams

Atskiros vaikų grupės pagal amžių sovietmečiu turėjo „savo“ leidinius: mėnesinis žurnalas vaikams ir paaugliams „Genys“, laikraštis vidutinio mokyklinio amžiaus vaikams „Lietuvos pionierius“, žurnalas moksleiviams „Moksleivis“.
Keletas vyresniosios kartos karikatūristų pirmuosius savo žingsnius žengė dar būdami moksleiviais: jų piešiniai-karikatūros buvo spausdinami moksleiviams skirtuose leidiniuose — laikraštyje „Lietuvos pionierius“, žurnale „Moksleivis“, rajoniniuose leidiniuose. Ir tik ten apšilus, bei šiek tiek kūrybiškai subrendus, jiems galima buvo tikėtis publikacijų suaugusių auditorijai skirtuose leidiniuose.

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, cartoon. 
Lankytojas: „Du metrus alaus!“
Barmenas: „Atsiprašau,  į plotį, ar į ilgį?“
„Šluota“ (1987 m., Nr. 14)

Lankytojas: „Du metrus alaus!“
Barmenas: „Atsiprašau, į plotį, ar į ilgį?“
„Šluota“ (1987 m., Nr. 14)


III Pakopa
Respublikinis lygmuo

Publikacijos respublikiniuose leidiniuose, o ypač žurnale „Šluota“, tuo metu gana greitai nutiesdavo kelius įsilieti į karikatūristų bendruomenės gretas.
Žurnalas „Šluota“ per kelis dešimtmečius (nuo 1957 m.) jau buvo užsitarnavęs neblogą reputaciją skaitytojų tarpe. Su redakcija bendradarbiavo geriausi šalies humoristai, satyrikai, rašytojai, poetai, dailininkai ir savamoksliai piešėjai. Tad patekti į šį satyros ir humoro bendruomenės ratą kiekvienam pradedančiajam karikatūristui buvo tam tikrų jo kūrybinių ambicijų įgyvendinimo tikslas, o tuo pačiu ir rezidavimo statuso pakitimas.

Negali sakyti, kad ant įėjimo durų kabojo tuzinas spynų ir kad ten patekti reikalinga buvo nueiti kryžiaus žygius. Nieko panašaus. Visas spynas nesunkiai atrakindavo viena esminė, bet būtina sąlyga — gebėjimas piešiniu meniškai perteikti sugalvotą idėją, įdomiai įvilkti ją į humoro ar satyros apvalkalą (jeigu šitai sugebi — maloniai prašom į gretą, jeigu ne — laisvas). Ilgus metus taikyti aukšti kokybės standartai neleisdavo į žurnalo puslapius prasmukti prastiems ir menkaverčiams darbams (per kokybės koštuvą nepraslysdavo). O redakciją atakuojančių įvairaus amžiaus piliečių tikrai, kad netrūko.

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, cartoon. 
> Šešėlis / Shadows <
„Šluota“ (1987 m., Nr. 14)

> Šešėlis / Shadows <
„Šluota“ (1987 m., Nr. 14)


Publikacija per visą puslapį
1986 m. pabaigoje man buvo pasiūlyta paruošti karikatūrų pluoštą visam puslapiui.
1987 m. sausio 5 d. į redakciją nunešiau 11 karikatūrų. Kiek vėliau, gegužės mėn. nunešiau dar 4 karikatūras.
Publikacijos teko laukti ilgai: personalinį karikatūrų puslapį (5 karikatūros) atspausdino tik liepos antroje pusėje. Gerai pamenu tą metą, kadangi tą dieną, kai spaudoje pasirodė naujas „Šluota“ numeris su personaliniu mano karikatūrų puslapiu (liepos 19 diena), kaipsyk važiavau atostogauti į Nidą ir pirmą kartą (vairuojant mašiną) kėliausi keltu iš Klaipėdos į Neringą (nepatyrusiam vairuotojui — „O siaubas!“).

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, cartoon. 
> Sliekas / Earthworm <
„Šluota“ (1987 m., Nr. 14)

> Sliekas / Earthworm <
„Šluota“ (1987 m., Nr. 14)


Taigi. Publikacija per visą puslapį tarsi vainikavo ilgai eito kelio atkarpą — liudijo, kad nebebuvau atsitiktinis pakeleivis LT karikatūrų tėkmės aruode.

 

* * *

Šarūnas Facebook