Daugiakartinio atmetimo pakopos

#007 Retrospektyva

Daugiakartinio atmetimo karikatūra „Skanaus!..“
I Dalis

Ech. 1984 metų pavasaris ir vasara! Tai buvo kardinalių pasikeitimų kaleidoskopas, kuris, tarsi koks tornadas išrovė ir nunešė užmarštin nerūpestingus jaunatvės metus. Tai periodas, kai kūrybinio kelio proveržis sutapo su kardinalių pasikeitimų mano gyvenime pakopa: baigti mokslai Vilniaus universitete, už nugaros paliko valstybinių baigiamųjų egzaminų karuselė, suderinti visi formalumai dėl įsidarbinimo: tad iki savanoriškų pavalkų sau ant sprando buvo likęs mažutis vasaros tarpsnis. Paskutinis nerūpestingos vasaros tarpsnis — 1984 m. liepos mėnuo.

Tai buvo mano pati pirmoji „parduotų vasarų“ įžanginė dalis (tų metų rugpjūčio 1 d. valstybinio darbo pavalkai jau mėgavosi būtimi ant mano sprando). Tai laikmetis, kada aiškiai buvo suvokta, kad katino dienos baigėsi negrįžtamai — laukė kasdieniškas monotoniškai nuobodus irklavimas nuo ryto iki vakaro valstybinėje galeroje — štai tau suolas, štai tau svarmenys susiturėti, štai tau irklas, nagi, pirmyn! irkluok! — nuo čia iki 6-os valandos vakaro.

Nelinksmą pavalkų perspektyvą gebėjo atsverti tik atsivėrusi galimybė realizuoti kūrybinius užmanymus (publikuoti savo karikatūras respublikinėje spaudoje). Fanatiškas ir neblėstantis domėjimasis karikatūros menu dar nuo vaikystės laikų buvo išugdęs savotišką imunitetą: nėra nieko, ko negalima būtų pakeisti. O su kiekviena diena stiprėjantis saviraiškos potraukis vis labiau ir labiau masino. Kūrybinio proceso nenuginčijamas privalumas — nors ir laikinas, bet visiškas atsiribojimas nuo supančio pasaulio problemų ir negandų. Tuo metu, kai pieši, tiesiog viskas nematomai išnyksta ir lieki vienu du su minčių realizavimo tėkme: prapuola laiko ir erdvės suvokimas, ir lieka tik teikiami kūrybinio proceso džiaugsmai.

Pasinerti į piešimo verpetus man buvo smagu jau daugel metų, tad piešti karikatūras, o juolab dar galimybė jas publikuoti spaudoje! buvo dvigubas smagumas. Fanatiškas domėjimasis karikatūromis (ir animacija) per ilgus metus pamažu transformavosi į didelį norą kurti pačiam. Praktiškai piešdavau (peckeliodavau) visur, visada, ir net kur papuola. Atkaklus bei nuolatinis piešimas, tarsi kokia sporto treniruotė — lavino ranką, tobulino piešimo įgūdžius. Buvo net smagu kaskart matyti (suprasti), kaip palengva linijos darosi plastiškesnės, piešiniai „laisvėja“, tampa mažiau „sukaustyti“, ir visa tai teikė vilčių, kad vis vien kažkada, pagaliau, ateis ta diena, kada bus pasiekta kažkokia bent jau pusėtina „sportinė forma“.

Tačiau ir šiame fronte pradžioje irtis sekėsi sunkiai.

Trečią pluoštą karikatūrų į žurnalo „Šluota“ redakciją nunešiau būtent liepos mėn. (1984 m. liepos mėn. 5 d. (ketvirtadienis)). Tai buvo šviežiai nupieštos 3 naujos karikatūros. Tačiau ir šiam pluoštui darbų buvo „parodytos durys“ (visi trys darbai atmesti).

Po pirmų debiutinių publikacijų žurnale „Šluota“, savaime suprantama, kad išdygę sparnai stimuliavo skraidyti, o ir subujojo didelis noras, kad kuo daugiau karikatūrų būtų spausdinama, tačiau leidinio redakcija buvo visai kitos nuomonės.

Pirmos mano karikatūros, siūlomos satyros ir humoro žurnalui, negali sakyti, kad buvo kažkokios išskirtinės, ar nepriekaištingo meninio lygio. Apie tai net neverta diskutuoti. Gal ir kitų autorių darbai su užsispyrusiu nuoseklumu, lygiai taip pat, buvo reguliariai mėtomos lauk (atmetamos). Negali žinoti, — gal taip, o gal ne.

(Iš pateiktų 1984 m. 15-os karikatūrų tais metais atspausdinta tik 2+1 (dvi žurnale „Šluota“ ir viena laikraštyje „Vakarinės naujienos“)).


Nors nieko jau nebepakeisi, tačiau anuomet man buvo ypač gaila vienos atmestos karikatūros (iš nunešto trečio pluošto karikatūrų). Būtent ši karikatūra (nupieštas kitas jos variantas) vėliau tapo bene svarbiausia mano kūrybiniame kelyje. Tai — kertinė karikatūra, kuri ženklino tolimesnio kūrybinio kelio permainas. Šis piešinys — kardinali takoskyra, tarp to ką kūriau iki jos ir ką kūriau vėliau (ne minties prasme, bet darbo atlikimo (piešimo technika) prasme).

Tai — karikatūra „Skanaus!..“ (žuvis-oficiantas lankytojui pateikia patiekalą lėkštėje: slieką kabantį ant kabliuko).

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, cartoon. 
> Skanaus!.. / Bon Appetit!.. <
// Kontūrinis piešinys (1984 m.) – juodas tušas. //

> Skanaus!.. / Bon Appetit!.. <
// Kontūrinis piešinys (1984 m.) – juodas tušas. //

Šios karikatūros atsiradimo aplinkybės detaliau bus aprašytos kituose #Retrospektyva ciklo publikacijose.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Deimantas

#077 Parabolė: Deimantas

„Kol nesi susipažinę su dzen mokymu, kalnai yra kalnai, upės yra upės; kai tu pasineri į dzen pažinimą, kalnai nustoja būti kalnais, o upės – upėmis; bet kai pasiekiamas dvasinis nušvitimas, kalnai vėl yra kalnai, o upės – vėl upės.“

Mokytojas pasakojo, kaip dar būdamas vaikas pamatė deimantą ir pagalvojo:

„Koks gražus akmenukas“.

Paauglystėje jis sužinojo, kad deimantas yra brangakmenis. Būdamas jaunuoliu išsiaiškino, kad deimanto sudėtis beveik identiška grafitui, kuris naudojamas pieštukuose kaip šerdis. Taip pat jis sužinojo, kokią kristalo gardelę brangakmenis turi, ir kad jis yra pats kiečiausias natūralus mineralas. Kai Mokytojas pasisėmė išminties, deimantas ir vėl jam tapo tik paprastu akmeniu.

Kiekvieną kartą, kai prasiplėsdavo jo pažinimo skliautas, deimantas jam pasisukdavo vis nauju kampu, atskleisdamas jam iki tol nežinomą savo pusę.

– Nejaugi vaikas ir išminčius yra tapatūs? O jeigu taip, tai kam vargti, ieškoti išminties ir pažinti ją? – paklausė mokinys, išklausęs Mokytojo gyvenimo istoriją.

– Vaikas ir išminčius nėra tapatūs. Vaikas nevertina deimanto, kadangi dar nežino jo vertės, o išminčius nevertina būtent todėl, kad gerai žino jo vertę. Taip pat jis žino, kad už jį neįmanoma nusipirkti nei laimės, nei meilės, nei išminties ar džiaugsmo, o be to ir į kitą pasaulį su savimi jo nenusineši.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Jaunatviškas optimizmas

#006 Retrospektyva

Pasirodžiusios pirmos mano karikatūrų publikacijos žurnale „Šluota“ (1984 m., Nr. 7 ir Nr. 9) pradžioje nuteikė gana optimistiškai, tačiau po to sekęs beveik metus besitęsiantis visiškas štilis, kiek prigesino jaunatvišką perteklinį optimizmą.

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, cartoon.  Finišas / Finish. „Šluota“ (1984 m., Nr. 9). Juodas tušas / Black ink.

Antra atspausdinta karikatūra žurnale „Šluota“ (1984 m., Nr. 9).

// Trečia ir ketvirta karikatūros žurnale „Šluota“ atspausdintos tik sekančiais, 1985 metais (Nr. 3, vasario mėn.). //

Jaunam siekis nuversti kalnus atrodo lengvai įgyvendinamas, tačiau kai atsitrenki į realybės sieną, tuomet arba pasiduodi, arba ieškai išeities iš nepalankios situacijos.

Suprantama, kad pasirinkau antrą variantą.
// 1985 m. atspausdintas pluoštas karikatūrų žurnale „Švyturys“ (du karikatūrų ciklai: „Nuo kamuolio krenta vyrai…“ ir „Auksinės žuvelės belaukiant!..“). //

 

* * *

Šarūnas Facebook

Problemos

#076 Parabolė: Problemos

Turėjo vienas žmogelis arklį, ant kurio lengvai užsiropšdavo.
Prabėgo metų virtinė. Žmogelis paseno, o kartu su senatve atsirado ir problema: jis jau negalėjo užlipti ant aukšto arklio. Daug negalvojęs, vyras pardavė arklį ir nusipirko asilą. Tačiau vietoj ankstesnės problemos jis įsigijo naują. Asilas pasirodė esąs labai kaprizingas ir užsispyręs. Nei įtikinėjimai, nei plakimai buvo nevaisingi — asilo taip ir nepavyko pajudinti iš vietos.

Štai taip kartais nutinka: spręsdami vieną problemą, mes patys sukuriame kitą, galbūt net dar labiau komplikuotą.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Pavydas ir citrinos

#075 Parabolė: Pavydas ir citrinos

Kartą nuėjau nusipirkti į parduotuvę citrinų. Norėjosi nupirkti didelių, gražių ir prinokusių citrinvaisių. Na, parduotuvėje priėjau prie vitrinoje esančios dėžutės su citrinomis, ėmiau rinktis. Visos jos man atrodė kreivos, apipuvusios, storomis žievėmis.

Staiga akies krašteliu pastebiu: dešinėje yra dar vienas padėklas, kuriame, stovintis šalia manęs vyriškis, taip pat rankioja citrinas. O toje dėžutėje esančios citrinos stambios, prinokusios, apetitiškos. Na, galvoju, kai tik tas vyras nueis — dešinėje dėžutėje akimirksniu prisirinksiu puikių citrinų.

Taigi, tik dėl vaizdo rankioju savo dėžutėje vaisius, o pats žvairuoju dešinėn ir įdėmiai stebiu vyriškio ranką — laukiu, kada  jis pagaliau pasiims tai, ko jam reikia, ir pasišalins. O jis, susna, vis čiupinėja jas ir perrinkinėja. Laukiau penkias minutes — vis netinka jam citrinos, nors jos visos atrodo, tarsi specialiai pagal užsakymą atrinktos. Na, neapsikenčiau ir jau pasisukau į jį, kad pasakyti jam viską, ką aš apie jį galvoju, bet dešinėje… veidrodis.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Kavos puodeliai

#074 Parabolė: Kavos puodeliai

Grupė prestižinio universiteto absolventų, klestinčių, sėkmingai užkopusių karjeros laiptais, apsilankė pas savo seną profesorių. Vizito metu pokalbis pakrypo apie darbą: buvę studentai skundėsi sunkumais, kurių gausa juos kamuoja ir nuolatinėmis gyvenimo problemomis.

Pasiūlęs savo svečiams kavos, profesorius nuėjo į virtuvę ir grįžo atgal nešinas padėklą su kavinuku bei įvairių rūšių puodeliais: porcelianiniais, stikliniais, plastikiniais, krištoliniais. Vieni puodukai buvo paprasti ir pigūs, kiti – puošnūs ir brangūs.
Kai absolventai išsirinko sau po puodelį, profesorius tarė:

– Atkreipkite dėmesį, kad visi gražesni puodeliai buvo paimti, o neišvaizdūs ir pigesni liko nepaliesti. Ir nors tai yra visiškai normalu jums, kadangi noras gauti visa, kas geriausia, natūralus, tačiau būtent tai ir yra visų jūsų problemų bei streso šaltinis. Supraskite, puodelis juk nepagerina kavos kokybės. Dažniausiai jis būna tiesiog tik brangesnis, o kartais jis net ir paslepia tai, ką geriame. Tiesą sakant, viskas, ko jūs norėjote ir troškote, buvo tik kava, o ne puodelis. Bet jūs sąmoningai pasirinkote geriausius puodelius, o tada ėmėte apžiūrinėti, kuris kokį puodelį gavo.
O dabar pagalvokite: gyvenimas tai – kava, o darbas, pinigai, padėtis visuomenėje – puodeliai. Ir šitai viso labo yra tik gyvenimo palaikymo ir priežiūros instrumentai. Nesvarbu, kokį puodelį mes turime, kadangi tai niekaip neįtakoja ir nekeičia mūsų gyvenimo kokybės. Kartais, sutelkdami dėmesį vien tik į patį puodelį, pamirštame pasimėgauti pačios kavos skoniu.
Kur kas laimingesni žmonės yra ne tie, kurie turi viską, kas yra geriausia, bet tie, kurie išspaudžia viską, kas yra geriausia iš to, ką jie turi.

 

* * *

Šarūnas Facebook