Debiutas per prievartą

#005 Retrospektyva

Debiutas per prievartą – „Vakarinės naujienos“.

Dabar tai tik šypseną kelia, bet anuo metu tai ne linksmumai galvoje sukosi.

Įsivaizduokime situaciją: tarkim savo kūrinį jūs nunešate publikuoti vienur, o jis, be jūsų žinios ir be jūsų palaiminimo, atsiduria visai kitur. Keista, ar ne? Na taip. Bet anuo metu (1984 m.) tai buvo tiesiog žanro klasika — panašių atvejų, kai nuneštos į žurnalo „Šluota“ redakciją karikatūros atsidurdavo (atspausdinamos) visai kituose leidiniuose, buvo ne vienas ir ne du.
Tad, veikiausiai, nesunku įsivaizduoti būseną, kai atsisėdama ir maloniai įsitaisius atsiverčiama pasiskaityti „Vakarinės naujienos“ laikraštį (gražus 1984 m. birželio 30 d. šeštadienis), o iš netikėtumo pradžioje net sunkoka patikėti tuo, ką pamatai — laikraštyje randi savo atspausdintą karikatūrą. Staigiai makaulėje subėgioję atminties bloko sraigteliai išrėkia: „Bet aš nenešiau į šio laikraščio redakciją jokios savo karikatūros!? Tai kaip ji čia atsidūrė?!“

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, Cartoon. Krokodilas / Crocodile. („Vakarinės naujienos“ (1984 m., Nr. 150 (birželio 30 d.)).

> – Gal bent jis privers mano žmoną išsimaudyti? <
„At least maybe he will force my wife go bathing?“
// „Vakarinės naujienos“ (1984 m., Nr. 150 (birželio 30 d.). //

// „Vakarinės naujienos“ — vakarinis laikraštis, buvo leidžiamas lietuvių ir rusų kalbomis, kuris vienu metu buvo labai populiarus vilniečių skaitytojų tarpe. Jo tiražas (liet. k.) nuo 43500 egz. 1981 m. išaugo iki 112500 egz. 1989 m. Leidinio naujas numeris spaudos kioskuose pasirodydavo antroje dienos pusėje. Laikraštis informavo apie sostinės ir visos respublikos politinį, visuomeninį, ekonominį, kultūrinį ir sportinį gyvenimą, rašė kitais skaitytojus dominančiais klausimais. //

„Vakarinės naujienos“ / Laikraščio titulinis puslapis, logotipas. 1984 m., Nr.150, birželio 30 d.

„Vakarinės naujienos“ / Laikraščio titulinis puslapis (fragmentas), logotipas.
1984 m., Nr. 150, birželio 30 d.

Ir šluotraižiui aišku, kad kažkas iš „Šluota“ redakcijos (veikiausiai kažkuris iš trijų ten dirbusių karikatūristų) savavališkai perleido karikatūrą spausdinti kitam leidiniui.
Taip pat ir vėliau, dar ne vieną kartą teko patirti panašaus savivaliavimo atvejų, kai nuneštos į žurnalo „Šluota“ redakciją mano karikatūros atsidurdavo velniai žino kur, apie tai net neinformavus autorių.

Štai tokiu būdu ir debiutavau per prievartą dar viename (trečiame) respublikiniame leidinyje.

Pamenu, kad tada labiau glumino ne pats faktas (matyti savo atspausdintą karikatūrą nėra blogai), o vyresniųjų kolegų elgsena. Iki to laiko dar nebuvau „gyvai“ susidūręs su neadekvatais iš meno pasaulio, o ir mano rato aplinka buvo tokia, kur panašūs poelgiai nieku gyvu nebūtų galimi. Tačiau vėliau, jau perpratus, koks redakcijoje „Šluota“ anuomet vyravo bardakas, ir kad toje parapijoje jovalas jovale buvo norma — logikos net neverta buvo ieškoti. Ir vargu ar ten kas blaivas apskritai ištverdavo dieną, ar kelias. Tokios jau buvo to meto „Šluota“ realijos… (Suprantama, kad ne visi redakcijoje buvo tokie, tačiau….)

Gaila, bet anuo metu nebuvo kitų lygiaverčių alternatyvų žurnalo „Šluota“ klanui — o šios redakcijos darbuotojai ką norėjo, tą ir darė.

Tuo metu išmesti iš barščių burnojantį neapsiplunksnavusį viščiuką jiems buvo juokų darbas. Tad prieš vėją nepapūsi.
Tiesiog kartais gyvenime taip būna — negali pasirinkti, nes kitų variantų tiesiog nėra.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *