Puslapis

#017 Retrospektyva: Personalinis karikatūrų puslapis

Kas 20 metų
Teigiama, kad kas 20 metų atsiranda nauja unikali žmonijos karta, kuri formuojasi ir užauga tam tikroje specifinėje terpėje, lydima politinių krizių, kultūrinio pakilimo, mokslo ir technologijų proveržio. Visa tai nulemia žmonių pasaulėžiūrą ir asmenybės savybes.
Mokslo ir technologijų pasaulis sparčiai vystosi, tad nežinia kas bus po kokių 30-50 metų ir kas ką valdys — įrenginiai žmones ar atvirkščiai.
Kiekviena terpė turi savo pliusų ir minusų. Laiko tėkmė dažnai nugludina nepageidaujamus minusus ir atmintyje išlieka tik daug besišypsančių pliusų nes vaikystėje ir žolė žalesnė buvo, ir saulė švietė skaisčiau, ir medžiai buvo didesni.
Didžioji dauguma tebekuriančių Lietuvos karikatūristų yra prarastosios kartos (1944–1963 m.) ir X kartos (1964–1983 m.) atstovai.
Antro pasaulinio karo randai vienaip ar kitaip aidu palietė praktiškai kiekvieną iš jų — karo ir pokario baisumų prisiminimus jie žino ne iš vadovėlių, o patyrė savo kailiu arba juos liudijo gyva tėvų ir senelių šnekta.
Pavyzdžiui, 1965 metais tebuvo praėję vos 20 m. po Antrojo pasaulinio karo…
Palyginimui: po kelių mėnesių Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-metis, o kokios batalijos vis dar vyksta dėl atskirų epizodų… (paminklai, lentos, atmintis)…

Kelias į žvaigždes
Nūnai kone kiekvienas pyplys gali savo meną demonstruoti vos ne nuo kūdikystės. Pradžioje tuo pasirūpina jų tėvai (dažniausiai mamos), viešindami savo vaikų pasiekimus internete ir skaitmeninėje erdvėje, o jau ūgtelėjusi penkiametė ar šešiametė atžala gali savarankiškai nesunkiai pakrauti malkų net ir susitupėjusiam menininkui (bent jau savo meno sklaidos prasme).

Tuo tarpu sovietmečio šešiasdešimtųjų ar septyniasdešimtųjų vaikai neturėjo (nebuvo) nei kompiuterių, nei feisbukų, nei išmaniųjų įrenginių. Net ir televizorius stovėjo ne kiekviename bute. Na taip, tokie jau tie buvo laikai.
Sovietmečiu norint prasimušti į menininkų gretas tekdavo nueiti vingiuotą kelių pakopų kelią. Ne, tai nebuvo kažkoks sudėtingas labirintas, tačiau tai buvo kelias, kurį ne kiekvienas įveikdavo neatsispyręs pagundai (ne vienas karikatūristas sovietmečiu paslydo susigundęs lengvu rubliu — savo karikatūromis pūtė į taktą soc. ideologams ir ideologijai (bet apie tai — kitose Retrospektyva publikacijose)).

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, cartoon. 
> Arbūzai / Watermelons <
„Šluota“ (1987 m., Nr. 14)

> Arbūzai / Watermelons <
„Šluota“ (1987 m., Nr. 14)


I Pakopa
Mokykliniai sienlaikraščiai

Bene kiekvienoje mokykloje (didmiesčiai) būdavo leidžiamas sienlaikraštis, kuris turėjo ne tik „korespondentus“, bet net ir redaktorių — dažniausiai moksleivę pirmūnę (būtinai pionierę), kurios rašinėliai tirpdydavo mokytojų širdis. Taip pat būtinai buvo kokia nors redkolegija ir prijaučiančių draugų ratas — na, savotiška feisbuko atmaina per soc. prizmę (ne veltui juk soc. tinklas). Suprantama, kad buvo dar ir a la meninis redaktorius, kurio pagrindinis uždavinys — ideologiškai teisingai apipavidalinti leidinį (savotiška web dizainerio ir meninio redaktoriaus kergtis).
Besimokant mokykloje ir man vieną kartą buvo pasiūlyta įsilieti į sienlaikraščio leidimą, bet kažkaip radau jėgų atsispirti šiam pagundų slėniui ir išsisukau nuo kvietimo (nebuvau komjaunuolis, tad lengva pasiteisinti, kad neatitinki soc. lygmens).

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, cartoon. 
> Kailiniai / Fox Fur Coats <
„Šluota“ (1987 m., Nr. 14)

> Kailiniai / Fox Fur Coats <
„Šluota“ (1987 m., Nr. 14)


II Pakopa
Periodiniai leidiniai vaikams ir moksleiviams

Atskiros vaikų grupės pagal amžių sovietmečiu turėjo „savo“ leidinius: mėnesinis žurnalas vaikams ir paaugliams „Genys“, laikraštis vidutinio mokyklinio amžiaus vaikams „Lietuvos pionierius“, žurnalas moksleiviams „Moksleivis“.
Keletas vyresniosios kartos karikatūristų pirmuosius savo žingsnius žengė dar būdami moksleiviais: jų piešiniai-karikatūros buvo spausdinami moksleiviams skirtuose leidiniuose — laikraštyje „Lietuvos pionierius“, žurnale „Moksleivis“, rajoniniuose leidiniuose. Ir tik ten apšilus, bei šiek tiek kūrybiškai subrendus, jiems galima buvo tikėtis publikacijų suaugusių auditorijai skirtuose leidiniuose.

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, cartoon. 
Lankytojas: „Du metrus alaus!“
Barmenas: „Atsiprašau,  į plotį, ar į ilgį?“
„Šluota“ (1987 m., Nr. 14)

Lankytojas: „Du metrus alaus!“
Barmenas: „Atsiprašau, į plotį, ar į ilgį?“
„Šluota“ (1987 m., Nr. 14)


III Pakopa
Respublikinis lygmuo

Publikacijos respublikiniuose leidiniuose, o ypač žurnale „Šluota“, tuo metu gana greitai nutiesdavo kelius įsilieti į karikatūristų bendruomenės gretas.
Žurnalas „Šluota“ per kelis dešimtmečius (nuo 1957 m.) jau buvo užsitarnavęs neblogą reputaciją skaitytojų tarpe. Su redakcija bendradarbiavo geriausi šalies humoristai, satyrikai, rašytojai, poetai, dailininkai ir savamoksliai piešėjai. Tad patekti į šį satyros ir humoro bendruomenės ratą kiekvienam pradedančiajam karikatūristui buvo tam tikrų jo kūrybinių ambicijų įgyvendinimo tikslas, o tuo pačiu ir rezidavimo statuso pakitimas.

Negali sakyti, kad ant įėjimo durų kabojo tuzinas spynų ir kad ten patekti reikalinga buvo nueiti kryžiaus žygius. Nieko panašaus. Visas spynas nesunkiai atrakindavo viena esminė, bet būtina sąlyga — gebėjimas piešiniu meniškai perteikti sugalvotą idėją, įdomiai įvilkti ją į humoro ar satyros apvalkalą (jeigu šitai sugebi — maloniai prašom į gretą, jeigu ne — laisvas). Ilgus metus taikyti aukšti kokybės standartai neleisdavo į žurnalo puslapius prasmukti prastiems ir menkaverčiams darbams (per kokybės koštuvą nepraslysdavo). O redakciją atakuojančių įvairaus amžiaus piliečių tikrai, kad netrūko.

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, cartoon. 
> Šešėlis / Shadows <
„Šluota“ (1987 m., Nr. 14)

> Šešėlis / Shadows <
„Šluota“ (1987 m., Nr. 14)


Publikacija per visą puslapį
1986 m. pabaigoje man buvo pasiūlyta paruošti karikatūrų pluoštą visam puslapiui.
1987 m. sausio 5 d. į redakciją nunešiau 11 karikatūrų. Kiek vėliau, gegužės mėn. nunešiau dar 4 karikatūras.
Publikacijos teko laukti ilgai: personalinį karikatūrų puslapį (5 karikatūros) atspausdino tik liepos antroje pusėje. Gerai pamenu tą metą, kadangi tą dieną, kai spaudoje pasirodė naujas „Šluota“ numeris su personaliniu mano karikatūrų puslapiu (liepos 19 diena), kaipsyk važiavau atostogauti į Nidą ir pirmą kartą (vairuojant mašiną) kėliausi keltu iš Klaipėdos į Neringą (nepatyrusiam vairuotojui — „O siaubas!“).

Jakštas Šarūnas. Karikatūra, cartoon. 
> Sliekas / Earthworm <
„Šluota“ (1987 m., Nr. 14)

> Sliekas / Earthworm <
„Šluota“ (1987 m., Nr. 14)


Taigi. Publikacija per visą puslapį tarsi vainikavo ilgai eito kelio atkarpą — liudijo, kad nebebuvau atsitiktinis pakeleivis LT karikatūrų tėkmės aruode.

 

* * *

Šarūnas Facebook

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *