Pastaruoju metu stebimas Ramūno (Vaitkus) keistas
klinikinis sindromas — šaržų metro išskirtinio dėmesio ir traukos objektas — A.
Dulkys.
// Veikiausiai šaržų metrui išsiveržė į laisvę karantininis pūlinys — gal tai tiesiog elementari reakcija neapsikentus stebėti prasilenkiančią su logika žemiečio veiksmų seką. //
Nežinia, kas taip imponuoja Ramūnui šio politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojo veiksmuose, bet gal jis jam patinka (juk nesugaudysi kiekvieno personažo pavasarinės karantininės chemijos). Na, abu juk po Raseinius (nors ir skyrium) lakstė, abu ten mokslus graužė, veikiausiai tame pačiame upelyje kojas pakaitomis pamirkydavo — tik vienas matė ir svajojo apie srovę, o kitas srovės iškreiptus atvaizdus fiksavo ir tebefiksuoja. Žodžiu — nuskilo abiems žemaitiečiams.
Nu taigis, taigis vien aš mačiau
gal kokius tris ar keturis Ramūno nupieštus dabartinio pasodinto į katapultą ministro
šaržus-karikatūras, o kiek jų dar prištampavęs ir po pagalve pasikišęs miega Ramūnas
— kaži kas ten jį, žemaičių mūrą, sugaudys.
Kai pamačiau eilinį Ramūno slaptos
meilės išraiškos apsireiškimą, panūdo ir man įsipaišyti pasiunčiant toli ir dar
toliau politinio pasitikėjimo valstybės tarnautoją.
Ramūnui padėjau nusiūti skafandro skiriamuosius ženklus (na, o drugelis tuo tarpu dar palauks) ir abu išvien, bet skyrium, kosmonautikos dienos proga pasiuntėme į Visatos platybes (ne)eilinį veikėją perėjūną, bet su meile!
// Sugrįžk, kol nevėlu, kol dar
tavęs ilgiuos… //
Sufleris dėl antsiuvo – Kurto Voneguto (Kurt Vonnegut Jr.) knyga „Čempionų pusryčiai, arba Sudie, juodasis pirmadieni!“ (1973 m.).
Veikiausiai daugeliui bent kartą gyvenime nusišypso laimė atsidurti pasirinkimo kryžkelėje: operatyviai privalu nuspręsti, ar likti visam laikui įkalintam nykiam narve, bet sočiai pamaitintam, ar išsilaisvinus iš jo nerti į tamsią ir gūdžią nežinią. Ir ta būtino pasirinkimo takoskyra nulemia tolimesnį gyvenimo peizažą. Tokia laimė aplankė ir mane: 1987 m. gruodžio mėn. pabaigoje sudeginau tiltus valstybinio darbo galerose ir nuo pat pirmų sekančių metų dienų pradėjau dirbti Lietuvos kino studijos Animacijos padalinyje. Gyvenimas akimirksniu, tarsi kokiame Ozo šalies pasaulyje apsivertė aukštyn kojom. Monotonišką ir pilką biurokratinį darbo peizažą pakeitė spalvinga ir gyvybinga meninė kūrybinė aplinka.
> Gundymas / Temptation < „Jaunimo gretos“ (1989 m., Nr. 7)
Taip jau susiklostė, kad mano perėjimas dirbti į LKS sutapo su Z.Šteinio pirmuoju savarankišku jo darbu animacijoje — filmuko „Dosnumas“ kūrimu. // Pastaba: Zenono debiutinis filmukas „Buvo, buvo kaip nebuvo“ (1986) — Aukštųjų scenaristų ir režisierių kursų (Zenonas studijavo režisūrą) Maskvoje diplominis darbas. Zenono diplominio darbo vadovas — F.Chitrukas. // 1988-1990 m. laikotarpiu Z.Šteinys sukūrė veikiausiai savo du žymiausius filmukus — „Dosnumas“ (1988) ir „Kadaise Lietuvoje“ (1990). „Dosnumas“ filmuko kūrime dirbau dailininku-animatoriumi, o kuriant filmuką „Kadaise Lietuvoje“ buvau Zenono asistentas (režisieriaus asistentas).
Tame pačiame laiko tėkmės intervale dar įsipaišo Iljos Bereznicko animacinis filmukas „Bermudų žiedas“ (1988) ir Valento Aškinio „Kaktuso paslaptis“ (1989). Šiuose dviejuose filmukuose dirbau dailininku-animatoriumi.
Pasinerti į širdžiai mielą darbą visada yra šaunu. Pradžioje nardai tarsi
žuvis vandenyje, o po to… „karnavalas“ baigiasi. Po kiek laiko visa tai
virsta kitos prabos rutina ir savotiškomis kitomis naujomis galeromis.
> Rebusas / Rebus < // „Jaunimo gretos“ (1989 m., Nr. 6). //
Animacija yra labai įdomus ir kūrybingas darbas, nors neretai tuo pačiu ir labai alinantis bei sekinantis užsiėmimas (ypač kai reikia 2-3 mėn. darbo apimtį padaryti per nepilną mėnesį).
// Pamenu metą, kai nusišypsojo man „laimė“ ir kartu su Ilja Bereznicku per nepilną mėnesį spėjome laiku sukurti ir „priduoti“ jo vieną iš Baubo filmukų. Kaip abu „išlipome sausi“ — atskira istorija, kuria gal kada nors ateityje pasidalinsiu kitose publikacijose. //
Analogiškai, kaip kad mūsų dabartinės vasaros ir žiemos (kai šaltį keičia alinantis karštis ir atvirkščiai), taip prisiminimais pargrįžta ir anuometinis darbas animacijoje. Prisimenamas būvis, kai vienu metu ari vos ne iki pajuodavimo, o kai darbų lavina nuvilnija — lieki sėdėti visiškame štilyje. Bet visas „linksmumas“ glūdėjo kiek giliau: kaip taisyklė, dažniausiai prastovos slinkdavo šaltuoju metų laiku, o vasarą darbai virte virdavo. Mat metų pradžioje, kol vykdavo filmuko gamybos paruošiamieji darbai (režisieriai šlifuoja režisūrinį scenarijų, piešia kadruotės, kuria personažus atlieka spalvinius bandymus, gludina ir eskizuoja būsimo filmo detales), studijos darbuotojai (animatoriai, dailininkai) sėdėdavo prastovose. Ir visas darbymetis persimesdavo į parduotas vasaras…
Animacinių filmukų gamybos metu karikatūrų piešimui praktiškai nelikdavo
laiko.
// Pastaba: karikatūros sukūrimas tai nėra vien tik piešimo procesas. Prieš
sėdant piešti, dar reikia gero laiko šmoto
pasukti galvą, kad sugalvoti karikatūros temą, įvynioti pasirinktą idėją į
konkretų siužetą, permąstyti detales. Karikatūra — tai savotiškas mini
spektaklis ant popieriaus, kuriame vienu ir tuo pačiu metu esi ir scenaristas,
ir režisierius, ir apšvietėjas, ir net ugniagesys!.. Ir šis procesas (temos ir
idėjos išgryninimas) gali tęstis ne vieną dieną ir ne dvi. //
Anuomet mane karikatūros dažnai „gelbėdavo“, o ypač tada, kai darbas animacijoje
pavirsdavo a la irklavimu gelerose. Tad nupiešti vieną ar kitą karikatūrą savo
malonumui, tiesiog būdavo savotiška atgaiva širdžiai nuo begalinės rutinos.
Panašiai ir sugulė mano karikatūrų piešimo vaga 1989 metais: metų pradžioje, kol buvo gamybinė prastova animacijoje, nupiešiau ypač daug karikatūrų, o pavasarį, kai nupiešiau Avių ciklą bei 5 karikatūras XV respublikinei karikatūrų parodai, daugiau tais metais nenupiešiau nei vienos karikatūros (turima galvoje karikatūras spaudai).
// Kadangi po ranka gulėjo dar šviežiai nupieštos 55 karikatūros
(karikatūrų ciklų „kiaulės“, „šunys“, „avys“ darbai), veikiausiai praktiškai
nejaučiau vidinio poreikio piešti naujus darbus. Šių trijų ciklų karikatūras
gal kokį gerą trejetą metų, laiks nuo laiko ir pateikinėjau įvairių šalies
leidinių redakcijoms. //
Kadangi 1989 m. jau buvo daug kur „atleistos“ vadelės, kai jau galima buvo pasišaipyti iš anksčiau buvusių tabu temų, nupiešiau ir įteikiau žurnalo „Jaunimo gretos“ redakcijai kelis šiek tiek kontroversiškus (anų dienų realijų lygmuo) darbus.
„Jaunimo gretos“ atspausdino dvi naujas karikatūras ir vieną iš anksčiau
pateiktų.
Tiesioginio pasišaipymo iš Tarptautinės moters dienos leidinys nespausdino
(karikatūra, kurioje pijokas kelia bokalą ir sako: „Tegyvuoja tarptautinis
nugėrimas!“), bet užslėptą mintį, asociatyvią karikatūrą (aštuntuko formos
balionas), žurnalas atspausdino.
> Balionas ir adata / Balloon & Needle < // „Jaunimo gretos“ (1989 m., Nr. 3). //
Trečiasis karikatūrų ciklas TV laidai
„Dailininkai šypsosi“ buvo nupieštas 1988-1989 m. sąndūroje. Tai buvo 16-os
karikatūrų ciklas apie avis.
Kaip ir ankstesnių ciklų darbai (kiaules, šunys), taip ir šio ciklo visi piešiniai buvo spalvoti. Tiesa, buvo nors ir nedidelis, bet esminis šio ciklo skiriamasis bruožas nuo ankstesnių — visi avių ciklo darbai buvo sugalvoti ir nupiešti atsižvelgiant į to meto televizorių ekranų formato standartą (4:3). Tad visos karikatūros nuo pat pradžių buvo sumąstytos taip, kad jos bus komponuojamos horizontaliai (ilgoji kraštinė — horizontali) — kad TV ekranas „nenupjautų“ piešinio kraštų ir jos gerai įsikomponuotų televizoriaus ekrane. A4 piešimo lapo formatas kaipsyk ir atitiko to meto televizorių ekranų formato santykį (4:3). Karikatūros apie avis laidos rengėjams buvo įteiktos 1989 m. pavasarį.
> Plikai! / Make Me Bald! < // LTV „Dailininkai šypsosi“, 1989 m., balandis. //
Nors avių ciklo karikatūrų aš pats nemačiau LTV
ekrane, bet bičiulis R.Gedgaudas mane patikino, kad šis karikatūrų ciklas buvo
parodytas per nacionalinę televiziją.
* * *
1988-1990 m. spaudoje vis intensyviau
ėmus karaliauti politinėms karikatūroms, darbai kitomis temomis vis dažniau
atsidurdavo už borto. Tad nieko nuostabaus, kad avių ciklo karikatūroms
pasisekė mažiausiai: tik nedidelė dalis šio ciklo karikatūrų vėliau buvo
atspausdinta šalies leidiniuose.
Tarsi po gaivaus lietaus, šalyje vienas po kito ėmė dygti nauji leidiniai, o daliai iš jų reikėjo grafinės medžiagos (tame tarpe ir karikatūrų). Tačiau didžioji dalis naujų leidinių pradžioje buvo gana prastos poligrafinės kokybės (pvz., laikraštinis popierius) ir, kaip taisyklė, nespalvoti. Atsižvelgdamas į tai, bei puoselėdamas viltis, kad avių ciklo karikatūras pavyks atspausdinti arba „senuose“, arba naujuose leidiniuose, gerą pluoštą avių ciklo karikatūrų kiek vėlėliau perpiešiau juodai-baltai (juodo tušo kontūrinės karikatūros).
> Moteriškė: „O kiek joje sintetikos?“ < (1991 m.) // Nepublikuota / Unpublished //
Klaidinga būtų teigti, kad anuomet
nespausdino filosofinių, alegorinių, ezopinių karikatūrų. Tiesiog staiga išdygusi
ir vis didėjanti paklausa neįmantriam ir gal net primityviam „plaktuko
kaukštelėjimui į makaulę“ nulėmė tai, kad plačiai atsivėrė vartai tiesmukiškoms
politinėms karikatūroms, kurios nereikalavo didelių pastangų jas gliaudyti. Kaip
iš gausybės rago pasipylė karikatūros su kūjais ir pjautuvais, penkiakampėmis žvaigždėmis,
kraujo ištroškusiomis meškomis ir visa kita stereotipine-šablonine sovietijos okupacinio
identiteto atributika.
1988-1990 m. veiksmas vystėsi
labai sparčiu tempu, — per nepilnus 2 metus šalis nusimetė sovietijos jungo
grandines ir vėl tapo Nepriklausoma Respublika.
Tad ir karikatūristai vos spėjo suktis
šiame įvykių verpete.
1988–1989 m. vis
intensyviau mažėjo suvaržymų, apribojimų. Pučiant permainų vėjams ir vis plačiau
prasiveriant geležinei uždangai į Europą, šalies karikatūristams subujojo
didesnės galimybės dalyvauti užsienio šalių karikatūrų parodose. Pamažėle
atsivėrė net ir sovietinei santvarkai „priešiško“ lagerio („kapitalistinių“
šalių) parodų erdvės.
Daugel dalykų, kurie anksčiau sovietijoje buvo tabu, palaipsniui darėsi galimi ir realiai įgyvendinami.
Nors niekada nebuvau politinių karikatūrų fanas, tačiau anuomet jos gan smagiai žiūrėjosi šėliodamos įvairių „broliškų“ šalių žurnalų puslapiuose ir kaitino vaizduotę kardinalių bei smagių permainų fone. Veikiausiai tik visiški tinginiai anuomet nesišaipė iš sovietinės atributikos, sovietinių idolų ir savo darbuose nekritikavo bei nepliekė sovietinės santvarkos dogmatinių pamatinių akmenų. Tiesiog daugel dalykų tada šalyje suvešėjo pirmąsyk, buvo nauja, nepatirta, o šitai ir masino savo nekaltybe.
Karikatūrų peizažas (tematika) per palyginti trumpą laiką gana stipriai pasikeitė. Pradžioje soc. šalių karikatūrų žurnalus užtvindė „antisovietinės“ karikatūros, o netrukus ir respublikinėje spaudoje „pasipylė“ tautinio išpilstymo politinių karikatūrų kubilai.
Lakmuso popierėliai
Anuomet man keisčiausia, o tuo pačiu ir linksmiausia, buvo stebėti dalies kolegų karikatūristų chameleoniškumą: tie autoriai, kurių „antiburžuazinės“, „antikapitalistinės“, „antiNATO“ karikatūros dešimtmečiais pataikūniškai šoko į taktą soc. ideologų dūdelių trelėms, akimirksniu „pakeitė kailį“. Ta pati plejada prisitaikėlių autorių, kurių karikatūras taip gausiai ir noriai spausdino įvairiausi šalies CK leidiniai, tarsi stebuklingai lazdelei pamojus, bematant išvertė savo „skūras“. Plejada koja kojon žengiančių paskui ilgą pinigą (sidabrinių paleistuvystės pastoralė) mankurtų nesibodėdami pakeitė įsitikinimus (tie patys uolieji soc. ideologijos dainiai akimirksniu „pakeitė natą“ — jie guviai „persidažė“ ir uoliai ėmėsi piešti kardinaliai priešingas karikatūras, kuriose dabar jau „negailestingai“ pliekė socialistinę santvarką, jos atributus, idolus).
> Taikos balandis / White dove with olive branch < // „Pasaulio lietuvis“ (1991 m., Spalis). //
Bala nematė
visos tos ano meto plejados karikatūristų, soc. sistemos padlaižių. Tai jų
sąžinės reikalai. Man labiausiai buvo gaila matyti pučiančio į taktą sovietijai
R. Gedgaudo darbus. Aš juk puikiai žinojau, kad jis nėra tos sistemos
pakalikas. Tačiau jo „antikapitalistinės“, „antiNATO“ karikatūros manęs
visiškai nežavėjo.
Ne kartą mūsų su Rimu buvo diskutuota šia tema. Jis vis rasdavo argumentų pateisinti savo kūrybinį „nukrypimą“.
Kartą ypač rimtai
užvirus diskusijai šia tema, jis man tarė: „O koks skirtumas, kad ant raketų
(termobranduolinių balistinių) įkomponuojamas užrašas „US“. Juk jis vis vien nieko
nereiškia!“. Tada aš jam pasiūliau ant raketų vietoj „US“ įkomponuoti „CCCP“…
Na, jis tik nusišypsojo ir palingavo galvą…
Mums abiems ir
taip buvo aišku, kad arba gyveni pagal tam tikrą žmonijos išpuoselėtą moralinių
nuostatų ir vertybių skalę, arba pūti į taktą nužmogėjimui ir mainais dar gauni
sidabrinius.
Pamenu, kad nuo to laiko aš jau daugiau niekada neužsiminiau Rigimantui apie jo „klystkelius“ ir už jo nupieštas parsidavėliškas karikatūras. Tuomet jau nebuvo jokios prasmės — laikai nutolo, vertybės pasikeitė, o sumokėtų sidabrinių jau niekaip negrąžinsi atgal. Štai taip ir baigėsi mūsų begaliniai ginčai, ką rašyti ant raketų….
p.s. Šiemet rugpjūčio 20 d. sukako 5 metai kai Anapilin iškeliavo Rigimantas.
Nupieštas karikatūrų ciklas apie
šunis („Šuo — geriausias žmogaus draugas“) buvo palankiai LTV laidos „Dailininkai
šypsosi“ kūrėjų įvertintas, tad netrukus sulaukiau iš jų pasiūlymo nupiešti kitą
piešinių ciklą šiai laidai. Laiko atseikėta buvo nedaug, tad per palyginus
trumpą laiką turėjau nupiešti 15-20 darbų, todėl reikėjo pasirinkti tokią temą,
kuri neįklampintų manęs į didelius svarstymus ir begalinių abejonių liūną.
Taigi, ilgai nesvarsčius, kito
karikatūrų ciklo temos pasirinkimas nekėlė abejonių. Per eilę metų buvau sukaupęs
šūsnį darbų apie kiaules, todėl nereikėjo naujo piešinių ciklo pradėti „nuo
nulio“, tačiau buvo nedidelis niuansas. Anksčiau pieštos karikatūros apie
kiaules buvo 3-5 m. senumo ir visos jos – juodai baltos, dargi per tą laiką jau
buvo pasikeitęs mano piešimo braižas, piešinių stilistika, sukaupta nemažai
piešimo patirties ir praktinių įgūdžių.
Todėl visas karikatūras reikėjo nupiešti
naujai, kad piešiniai stilistiškai „neiškristų“ iš bendros visumos ir
harmoningai derėtų bendrame garde.
Atskaitos tašku pasirinkau 1985
m. sukurtą karikatūrą „Špaga“. Aš ją pačią pirmą ir perpiešiau naujai. Visą
ciklą apie kiaules buvau suplanavęs pateikti spalvotai, todėl kelias anksčiau
nupieštas karikatūras taip pat teko perpiešti iš naujo.
Kiaulių ciklą sudarė 20
karikatūrų. Laida „Dailininkai šypsosi“ su kiaulių ciklo piešiniais 1989 m.
balandžio 23 d. buvo parodyta per LTV.
> Paskutinis noras / The Last Wish < > LTV „Dailininkai šypsosi“, 1989 m., balandis. <
// Karikatūras „Špaga“ — tai pati
pirmoji respublikinėje spaudoje publikuota karikatūra, kurioje dominuojantis
personažas — personifikuota kiaulė. Vėlesniais metais piešiau gana daug
karikatūrų, kurių siužetuose pagrindiniais smuikais grojo kiaulės. Tad ši
karikatūra, yra tarsi tramplinas į kiaulemaniją
— virtinės piešinių apie kiaules. //
Karikatūrų ciklo apie kiaules piešiniams
pasisekė, bene, labiausiai (negu kitų LTV laidoje „Dailininkai šypsosi“ parodytiems
karikatūrų ciklams apie šunis bei avis). Didžioji dauguma (trys ketvirtadaliai)
karikatūrų iš kiaulių ciklo vėliau buvo atspausdintos keliuose šalies
leidiniuose („Šluota“, „Respublika“).
Šį animacinį video pradėjau daryti ar ne šių metų kovo mėnesį. Pabaigęs kurti, kiek ilgėliau užtrukau ieškodamas muzikinio sprendimo. Pabaigęs darbus maždaug mėnesiui laiko atidėjau šio video publikavimą internetinėje erdvėje.
Animuota karikatūra „Karantinas“. The animated caricature „Quarantine“.
Tęsdamas video karikatūrų (animuotų karikatūrų) ciklą šį kartą sukūriau animaciją pagal Iljos Bereznicko humoristinę karikatūrą „Koronokomfortas“. Šią Iljos karikatūrą prisimenu dar iš seniau, kadangi ji buvo nupiešta dar praeitame amžiuje. Jeigu gerai pamenu, tai ji net buvo atspausdinta „Šluota“ žurnale. Video karikatūros apie koronavirusą ir apskritai humoras šia tema yra apjungtas į bendrą rubriką „Karantinopolis“.
Animuota karikatūra „Koronakomfortas“. The animated caricature „Coronacomfort“. #karantinopolis #quarantinopoly
Prieš kurį laiką Saulius atsiuntė karikatūrų koronaviruso tematika. Man knietėjo jas atgaivinti, suteikti joms šiokio tokio gyvumo.
Dažnai net ir minimalūs animacijos judesiai, pridėti efektai, garsai, muzika karikatūrą apipina papildoma prasme, sukuria tam tikrą nuotaiką, padaro ją įdomesne ir patrauklesne.
Animuota karikatūra „Sūpynės“. The animated caricature „The Swing“.
Balandžio 1 d. išvakarėse, bekalbant apie karikatūras (telefoninio pokalbio su Ilja (Bereznickas) metu) spontaniškai abiems kilo idėja animuoti kokį nors jo darbelį. Ilja per naktį paruošė ir atsiuntė man keturis skirtingus variantus animacinei karikatūrai, o aš, kaipsyk turėdamas langą, guviai ir smagiai vieną iš jų animavau.
Animatoriams nesunku susikalbėti — ir be žodžių jiems aišku, kaip pateikti grafinius piešinius, kad animuojant kūrybinis darbas nebūtų apsunkintas „piešinių ravėjimu“.
* * *
The animated caricature „Mindfight“ (Effects of the coronavirus). Drawings — I. Bereznickas. Motion Graphics animation — Š. Jakštas (www.sarunas.com)
Animuoti Sauliaus (Saulius Medžionis) karikatūrą buvau
suplanavęs dar 2018 metais. Net ir paruošiamieji darbai (piešinių paruošimas
animacijai) anuomet jau buvo pradėti daryti. Tačiau gyvenimo tėkmė nenuspėjama
— dažnai ji įveda savo korekcijas.
Pastaruoju metu žiniasklaidos eskaluojama masinė psichozė dėl koronaviruso kaipsyk buvo gera proga sugrįžti ir užbaigti animuoti karikatūrą.
// Na, kita vertus, šie metai (2020 m.) kur kas geriau tinka panaudoti animacijoje (o ne 2018 m.): romėniškais skaitmenimis 2018 — MMXVIII, o 2020 — MMXX. //
Animuota karikatūra „Langas“
Garso takelyje panaudotas tikras praskrendančio lėktuvo MIG-29 garsas ir atominio pavojaus aliarmo signalas.
